Mano, mūsų tėvų bei senelių kartos žemdirbiai, nors ir sunkiai dirbo, susitikę kalbėdavo apie darbymetį, jų sodybų ir ūkių gamtą bei jos išsaugojimą.
Beveik kiekvienas žinojo, kas jų laukuose ir sodybose auga, gyvena, juos visokeriopai globojo: keldavo inkilus, gandralizdžius, sodino tiek pavienius medžius, tiek gojelius, veisė sodus. Žinojo, kiek pempių, kurapkų ir kitų paukščių bei kiškių gyvena jų laukuose. Dažniausiai didžiausią jų ūkelių naudmenų pusę sudarė natūralios pievos ir ganyklos, o nedidelėse pelkutėse augo pelkiniai ajerai, puplaiškiai, bolavo pelkiniai švyliai ir kiti reti augalai. Nors kartais stigo pašarų gyvuliams, pelkutes ir šlapynes ūkininkai stengėsi išsaugoti, nes jose veisėsi paukščiai, varliagyviai, karosai ir kiti naudingi gyvūnai.
Saugoti gamtą mūsų seneliams ir tėvams palengvino tai, kad pagrindinė traukiamoji jėga buvo arkliai. Pievas dažniausiai šienaudavo dalgiais, žemės dirbimui naudojo arklinius padargus, todėl lengva buvo pastebėti ir išsaugoti pempių ar kamanių lizdą, kiškutį ar ežiuką. Dabar „vargšai ūkininkai“ prisipirko plačiabarės technikos, kuri savo plačiais ratais ir kriokimu išbaido bet kokią gyvybę ar ją sutraiško. Daugelio ūkininkų požiūris į gamtosaugą pasikeitė. Labai retai kombainais ar plačiabarėmis šienapjovėmis dabartiniai ūkininkai pradeda darbus ne iš vidurio lauko, o nuo pakraščių, tai trukdo gyvūnėliams pabėgti į saugesnes vietas.
Dar sovietmečiu po ilgų mokslininkų ir gamybininkų diskusijų buvo rekomenduojama, kad sėjomainos lauko dydis neviršytų 100 ha, kad būtų išsaugoti pavieniai medžiai, gojeliai ar net želdinių juostos. Deja, įsigalėjus plačiabarei mechanizacijai ir neregėtai pasėlių chemizacijai (Lietuvoje registruota per 450 įvairiausių pesticidų), ne tik žūsta įvairūs kenkėjai ir piktžolės bei džiūsta pavieniai medžiai, bet gresia visuotinė dirvožemių, laukų floros ir faunos degradacija. Pesticidai ypač pavojingi dirvožemių makro- ir mikroflorai bei faunai. Jau konstatuojama, kad per pastaruosius 20 metų trečdaliu sumažėjo Lietuvos dirvožemių natūralus derlingumas, išnyko per 50 proc. agrarinio landšafto paukščių. Jei taip tęsis, po keliolikos metų gresia išlikusių paukščių, gyvūnų, vabzdžių, tarp jų ir augalų apdulkintojų, išnykimas. O tai būtų katastrofa.
Tik dvasiškai aklas gali nepastebėti, kad daugumoje Lietuvos rajonų jau beveik nebeliko pempių, pelėdų, šelmeninių kregždžių, didžiųjų kuolingų, kad badauja gandrai, nes išnyko varlės, labai sumažėjo ežių, kiškių, pelinių graužikų (o tai – pagrindinis gandrų ir stambesnių gyvūnų maistas). Dar visuotinės žemės ūkio chemizacijos pradžioje šviesaus atminimo dr. Eugenija Šimkūnaitė perspėjo, kad kiekvienas pesticidų purškimas yra tarsi Černobylis visiems dirvožemio makro- ir mikroorganizmams.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir grąžinus žemę buvusiems savininkams, vyko įvairios diskusijos, kaip atgaivinti mūsų žemės ūkį ir kaimą. Bet žemės reforma užsitęsė keliolika metų, nes paveldėtojų ratas buvo išplėstas iki vaikaičių, o nekilnojamasis turtas (žemė) paverstas kilnojamuoju. Bežemiams kaimo žmonėms buvo išdalinta po 1–3 ha žemės, kolūkių turtas išdalintas buvusiems kolūkiečiams ir kt. Dauguma „trihektarininkų“ ir kitų smulkiųjų ūkių savininkų, neturėdami žemės ūkio technikos bei kito būtino inventoriaus ir nesukūrus jokio agroserviso, buvo priversti tuos savo sklypus pusvelčiui išnuomoti arba parduoti.
Bene didžiausia problema tapo Europos Sąjungos (ES) parama pagal programą „Pasitraukimas iš prekinės gamybos“. Jai panaudoti keli milijardai eurų nuvarė nuo žemės tūkstančius perspektyvių žemdirbių. Baisesnę programą sunku besugalvoti. Jos rezultatas – per nepilnus 30 atgimimo metų išnyko daugiau vienkiemių ir kaimų nei per visą sovietinę okupaciją ir kolektyvizaciją. 2 proc. stambių ūkių jau užvaldė beveik pusę žemės ūkio naudmenų ir pasinaudojo apie 80 proc. ES paramos. Likusieji (apie 100 tūkst. smulkiųjų ūkių) buvo pasmerkti skursti arba parduoti savo žemelę turtingiesiems, emigruoti arba tapti stambiųjų ūkių savininkų samdiniais – „kumečiais“.
Dabartinis 1000 ha ūkis, tai buvę 40–50 šeimos ūkių arba nemažas kaimas. Ar tai ne paskutinė mūsų kaimo kryžkelė? Stambūs ūkiai ir bendrovės beveik nesprendžia kaimo socialinių, ekonominių ir gamtosaugos problemų, net didina nedarbą kaime. Daugumos jų pagrindinis tikslas – didelis derlius ir pelnas bet kuria kaina. Būtent jie labiausiai priešinasi gamybos ekologizavimui, o ypač jos „žalinimui“, organizuoja grandiozinius protesto mitingus ir galingais, brangiais traktoriais šiurpina Vilnių.
Neribotas derliaus forsavimas didina produkcijos savikainą, prievartauja ir alina dirvožemį, nes augalams būtini beveik visi Mendelejevo lentelės elementai, o nenaudojant mėšlo, grąžiname tik NPK ir kartais vos keletą mikroelementų. Taip naikinama bioįvairovė ir blogėja produkcijos kokybė. Net nebežinome, ką valgome. Nemaža dalis vartotojų jau vengia pirkti ir vartoti intensyviai išaugintus maisto produktus…
Apgailėtina, kad mūsų šalies žemės ūkis nuėjo ne Šveicarijos ar Skandinavijos šalių šeimos ūkių tausojimo, o pramoninio žemės ūkio kūrimo keliu. Tas procesas tęsiasi toliau. Nors nustatyta 500 ha ūkio dydžio riba, žiniasklaidoje pilna skelbimų, kad „brangiai superkame žemę ir miškus visoje Lietuvoje“. Kas tie fiziniai ar juridiniai asmenys, kuriems įstatymai negalioja? Jei to nesustabdysime, 2030 m. Lietuvoje liks vos keli šimtai „latifundininkų“ ir keliolika tūkstančių baudžiauninkų, o Lietuvos gamtovaizdis taps stepe ar net biologine dykuma. Pildosi vieno garsaus sovietmečio valdininko kolūkių ir tarybinių ūkių stambinimo įkarštyje samprotavimai, kad ateityje kiekvienas rajonas taps vienu kolūkiu.
Lietuva dar niekada neišaugindavo tokio didelio grūdų derliaus (apie 6 mln. tonų). Net kyla sunkumų juos parduoti, nes, labai sumažėjus gyvulių skaičiui, sumažėjo ir pašarų poreikis. Gaila, kad tas derlius, pasiektas naudojant rekordinį mineralinių trąšų ir pesticidų kiekį bei galingą techniką, daugiausia (apie 80 proc.) parduodamas kaip pigi žaliava, nors jo savikaina – gana didelė. Eksportuodami grūdus, kartu išvežame ir brangiai pirktas trąšas, o laukuose lieka didžioji dalis panaudotų pesticidų likučių. Dar niekada neturėjome tiek daug valdininkų, konsultantų ir kontrolierių, tačiau neturime agrovizijos, nes nepakankama specialistų veiklos koordinacija.
Lietuvos žemės ūkis ir kaimas pasiekė bene paskutinę kryžkelę. Džiugu, kad turime nemažai kūrybingų žemdirbių ir įvairiausių amatininkų, kurių dauguma pradeda savo gyvenimą kaime beveik nuo nulio ir daro stebuklus. Tuo nesunku įsitikinti, žiūrint televizijos laidas „Kaime gyventi gera“, „Svajonių sodai“ ir „Kaimo akademija“, laidas apie gamtą ir jos išsaugojimo problemas bei daug kitų įdomių televizijos ir radijo laidų. Turime ir nemažą būrį lietuvių, kurie po „geležinės uždangos“ griūties turėjo progos padirbėti užsienio šalyse ir pasimokyti iš jų tvaraus ūkininkavimo, o dabar bando diegti tą patyrimą Lietuvos ūkiuose.
Pagrindinis mūsų žemės ūkio tikslas – iki 2030 m. sustabdyti kaimų griūtį, išsaugoti bent 20 tūkst. smulkiųjų ir vidutinių šeimos ūkių. Jie turėtų naudotis bent 50 proc. šalies žemės ūkio naudmenų, plėtoti tvarią žemdirbystę, išsaugoti Lietuvos kaimą, gamtinę aplinką, bioįvairovę, ypač dirvožemius ir švarius vandenis. Būtina plėtoti agroturizmą ir kurortinę žemdirbystę, aprūpinti visus Lietuvos gyventojus ir svečius saugiais ir kokybiškais maisto produktais, o dalį pelningai eksportuoti, nes ekologiško maisto produktų rinka – neribota. O likusiais 50 proc. žemės ūkio naudmenų plotais tesinaudoja stambūs ūkiai ir bendrovės, kurios augina javus, rapsus, mėsinius gyvulius ir produkciją parduoda trečiosioms šalims.
Bene pirmą kartą turime žemės ūkio ministrą Kęstutį Navicką, kuriam rūpi ne tik didelis derlius, bet ir gamtosaugos problemos. Gaila, kad stambių ūkių savininkai dėl visų dabartinių problemų kaltina būtent šį ministrą. Žemės ūkio problemos turėtų rūpėti ne tik Žemės ūkio, bet ir Sveikatos, Aplinkos apsaugos ministerijų bei kitiems „valdininkams“. Turi atsipeikėti ir visuomenė, nes teisė į sveiką maistą ir švarią aplinką yra pati svarbiausia žmogaus ir gamtinės aplinkos egzistavimo teisė. (Tęsinys – kitame numeryje)
„Mokslo Lietuvos“ pastaba: Šių apmąstymų autorius yra mokslininkas, visą gyvenimą pašventęs agrarinės politikos ir darnios valstybės raidos problematikai.
Prof. habil. dr. Antanas Svirskis