Pirmasis ir bene svarbiausias atsakymas, kad žmogus yra gyvosios gamtos dalis, aukščiausia ir pati sudėtingiausia jos raidos pakopa. Visoje planetoje nėra dviejų vienodų žmonių – kiekvienas iš mūsų esame vieninteliai. Net dvynukai, nors išoriškai ir atrodo vienodi, nors dažniausiai mėgsta ir vienodai rengtis, yra labai skirtingi. Nors žmones galima suskaičiuoti ir sugrupuoti, tačiau nedera pamiršti, kad juos apibūdinantys skaičiai reiškia individus. Kiekvieno iš mūsų genetinė struktūra yra savita, kiekvienas kitaip matome ir vertiname mus supantį pasaulį. Pati didžiausia klaida yra vertinti žmones kaip statistinius vienetus. Nors ir priklausome tam tikrai antropologinei grupei ir tautai ar genčiai, bet susidoroti su šia neaprėpiama įvairove ir patenkinti kiekvieno iš mūsų poreikius padeda tik suvokimas, kad esame ne tik gamtos, bet ir socialinės struktūros dalis.
Bet kodėl apie tai būtinai reikia priminti? Todėl, kad pastaruoju metu vis stiprėja tendencija vertinti žmogų tik kaip eilinį statistinį „skaičiuką“. Tuo jau senokai bando naudotis valdžios struktūros, nes klerkams pačią didžiausią baimę kelia įvairovė: išleidai bendrą nurodymą ir tikiesi, kad visi (bent jau absoliuti dauguma) jį vykdys. Tokia pozicija grindžiama keliais, lyg ir visiems privalomais argumentais: vienodos taisyklės, vienoda darbotvarkė, vienodi įstatymai. Bet netrukus paaiškėja, kad būtina suvokti bent skirtingas socialines grupes. Antai yra tokia sąvoka, kaip „regioninė politika“, tačiau, kaip jau rašėme, ji suprantama vis dažniau kaip šių laikų keiksmažodis: kuo daugiau apie tai kalbama, tuo labiau ryškėja, kad į regioninius skirtumus vis mažiau atsižvelgiama.
Žmogaus unifikavimo tendencija skverbiasi net į kai kurias šiuolaikinio mokslo šakas. Lyg ir visuotinai pripažįstama, kad, rengiant mokslinę publikaciją, būtina atidžiai išnagrinėti jau paskelbtą informaciją ir atsižvelgti į ankstesnių tyrėjų suformuluotas išvadas. Publikacija, kurioje šio reikalavimo nesilaikoma, yra bevertė, neskatinanti pažangos. Bet pasirodo, kad ir čia naujų publikacijų autorių akiratį užgožia įsivaizdavimas, kad verta nagrinėti tik tai, kas paskelbta Vilniuje arba kažkur „užsienyje“.
Šiomis dienomis pasirodė vieno istoriko straipsnis apie pokyčius agrarinėje ekonomikoje. Tema lyg ir aktuali, bet nepasigilinta, kas tuos pokyčius iš tikrųjų vykdė Pirmosios Respublikos laikais. Straipsnio autorius kartoja (tiksliau sakant, perrašinėja) daug kartų perrašytus gana abstrakčius, menkai pagrįstus teiginius, piršdamas šių dienų skaitytojui labai paviršutinišką prieš šimtmetį vykusių procesų sampratą, ignoruodamas tai, ką kitų universitetų tyrėjai jau prieš kelis dešimtmečius yra atskleidę. Tautai nusipelniusių, esminius sprendimus parengusių ir juos vykdžiusių asmenybių darbai, jų indėlis, kuriant tuometinei Lietuvai naujas mokslo šakas, yra nutylėti, o viso proceso dinamika – suprimityvinta.
Išvados apie Pirmosios Respublikos valdžios santykį su to meto Lietuvos visuomene ir ano laikmečio pamokas (deja, neišmoktas) šių dienų valdantiesiems – suvulgarintos. O tai labai apsunkina galimybę išsiaiškinti tikrąsias priežastis, kodėl per anuos du dešimtmečius buvo pasiekta tokia stulbinama valstybės pažanga ir išugdyta visuomenė, gebėjusi net dešimtmetį priešintis okupacijai, kodėl tokios nuostatos turėjo lemiamos reikšmės Sąjūdžio idėjų susiformavimui. Neišmoktos pamokos privedė prie vis gilėjančios takoskyros tarp dabartinės valdžios ir visuomenės. Dabartiniai valdantieji vis menkiau suvokia valstybės vaidmenį. Jie neišdrįsta imtis svarbiausių pilietinės visuomenės ugdymo sprendimų, vis dažniau laukdami, kad kažkas iš pašalės jiems padiktuos, kaip elgtis.
Strategijos sąvoka (ypač pastaruoju metu, svarstant tekstą „Lietuvos ateities vizija „Lietuva 2050“) dažnai minima viešojoje erdvėje, bet iš tikrųjų apsiribojama tik vadinamųjų „globalių tendencijų“ aprašinėjimu. Vieniems atrodo, kad reikia remtis Suomijos, kitiems – Vokietijos, tretiems – Beniliukso valstybių pavyzdžiu. Bet kur šiandien esame patys ir kodėl susidarė tokia sudėtinga, nepalanki valstybės ir tautos raidai padėtis, išsamios analizės neturime. Dabartiniai politikai yra labiausiai susirūpinę artėjančiais rinkimais, todėl jie karštligiškai ieško, kaip patraukti būsimųjų rinkėjų dėmesį. Atskirus reiškinius ir dabar iškylančius sunkumus bando minėti vadinamieji „socialdemokratai“, panašias dalines problemas vardija „demokratai“ (Skvernelio suburta asmenų ir jų pažiūrų mišrainė), kartkartėmis šios dienos bėdas įvardija vadinamieji liberalai. Tos politinės jėgos, kurios jau turi, ką pasakyti visuomenei, pavyzdžiui, „Nacionalinis susivienijimas“, į viešąją erdvę beveik neprasibrauna, nes ta erdvė jau kuris laikas užtvindyta vis didesniais „skandalais“. O rinkėjų masė, vargu ar beapimanti buvusius 40 procentų, yra paskendusi „socialinių tinklų“ šiukšlyne. Kiek iš tikrųjų ateis balsuoti, niekas negali prognozuoti. Nors karantino apribojimų jau seniai nebėra, bet vadinamasis „nuotolinis bendravimas“ apima vis didesnę gyventojų dalį.
Kas yra šiandieninis potencialus rinkėjas? Telefonas – vienoje rankoje, šuniuko pavadėlis – kitoje. Kada su artimaisiais tiesiogiai bendravo, sunkiai beprisimintų. Daugumos gyventojų pagrindiniai materialiniai poreikiai – patenkinti, todėl nepasitenkinimas išreiškiamas tik pašnekesiais nuo sofos. Sunkumai suvokiami tik individualiai: apsirgus, sukčiams atvėrus savo sąskaitą ir patikėjus greito didžiulio praturtėjimo vilionėmis. Bet yra ir gerokai pavojingesnių tendencijų, apie kurias buvo užsiminta ir pradėjus svarstyti minėtą ateities viziją. Tai vis labiau plintantis bet kokių elgsenos taisyklių nesilaikymas ir gyvenimo tikslo neturėjimas: tiesiog stumi dieną po dienos. Valstybės raidos strategijos klausimai – tik mažą dalelę gyventojų dominanti tema.
Tačiau iš tikrųjų pasaulis labai sparčiai keičiasi. Gyventojų mobilumo galimybės išaugo taip, kaip dar niekas neįsivaizdavo. Net ir tradiciškai sėslūs lietuviai dabar gyvena daugiau kaip 50-yje valstybių. Kadangi pasaulinio karo grėsmė – jau ne tik žiniasklaidos pranešimuose, bet ir galvose, vis daugėja tokių, kurie ieško galimybės, kaip įsikurti kažkur toliau nuo Lietuvos. Rūpinamasi tik tuo, kad pranešimas apie būsimą katastrofą neužkluptų netikėtai.
Tarptautinės organizacijos, įkurtos tam, kad konfliktai būtų sprendžiami tik taikiai, jau seniai degradavo. Nusikaltėliai, užsimoję užgrobti kitų valstybių teritoriją, vis labiau įžūlėja, o bendro žmonijos atsako nėra. Vis dar kažkas galvoja, kad konfliktus galima išspręsti tik karu. Visos tos banalios šnekos apie aplinkos taršą ir klimato kaitą neteko jokios prasmės besiplečiančių ginkluotų konfliktų fone. Šiuo metu skaudžiausi smūgiai teko žmonėms, gyvenantiems Ukrainoje, bet pasaulio galingųjų pagalba neprilygsta net trečdaliui užpultos valstybės poreikių. Ten niekuo dėti žmonės dešimtimis žūsta kasdien, bet vizijos, kaip nutraukti karą, nėra. Jeigu nusikaltėlių pusėje matome net keletą išgamų, įtikėjusių, kad jie yra naujieji šio pasaulio lyderiai, tai demokratinėmis save vadinančių valstybių erdvėje lyderių nėra. Kad atsirastų, karo liepsnai apėmus visą planetą, gal ir galima tikėtis, tačiau ar nebūtų per vėlu? Visos planetos sunaikinimo pavojus vis didėja, bet nė viename tarptautiniame sambūryje toks klausimas iki šiol net nesvarstytas. Net Vatikane šiuo metu nėra asmens, kuris pareikalautų, kad žmonija pagaliau atsikvošėtų, kad jos protas ir sąžinė pagaliau susitelktų. Labai reikia kito Jono Pauliaus II, bet kada jis pasirodys?
Tokios pasaulio krizės fone neatsitiktinai greičiau už tuberkuliozės bakterijas ar kovido virusus plinta žmonijos nužmoginimo kampanija. Apsidairykime: ir pas mus jau žengia ankstyvas pavasaris, visa gyvoji gamta rūpinasi, kaip pratęsti savo egzistavimą: ieško poros, suka lizdelius ir rūpinasi jų saugumu. O ką vis dažniau daro padarai, dar turintys žmogaus pavidalą? Jie vis įžūliau tyčiojasi iš savo prigimties, iš meilės, šeimos ir tėvų priedermės, iš dorovės ir sąžinės.
Kai kurie iš žmogaus esmės besityčiojantys individai netgi dangstosi šiuolaikinio mokslo kaukėmis. Jie vis garsiau spiegia, kad žmogus nėra asmenybė, o tik „bioinžinerinis mechanizmas“, kurį netrukus išstums „dirbtinis intelektas‘, robotizacija ir pan. Mums rodo dėžes, kurias jie vadina „dirbtinėmis gimdomis“, ir rėkia, kad jau netolimoje ateityje nė vienai moteriai nebereikės būti nėščiai. Tai ko čia stebėtis, kad net garbingą kelią nuėjusiame Vilniaus universitete tarpsta tokie, kurie skelbia, kad ateityje bus tik „žmogos“. O į mokyklas grūdama programa, kuri subtiliai propaguoja „seksualinių malonumų“ technikas, užmaskuotai propaguodama prostituciją. Ar tokiai visuomenei dar gali būti svarbu išsaugoti planetą?