Mieli Lietuvos žmonės,
sveiki sulaukę Nepriklausomybės atkūrimo dienos!
Šiandien mes švenčiame, nes prieš 34 metus pasirinkome Laisvę. Pasirinkome drąsą veikti ir patiems rašyti savo istoriją. Pasirinkome beatodairiškai nerti į Nepriklausomybę. Nesidairydami į praeitį ir nebijodami dėl ateities.
Buvome pirmieji. Ir šiame apsisprendime sutilpo ne tik visas ryžtas, kurį turėjo tuometiniai mūsų atstovai, bet ir visa susijusi rizika.
Ar šiandien turėtume progą susirinkti šioje aikštėje, jei Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo nariai būtų tuščiai gaišę laiką, ieškodami paties saugiausio kelio? Ar tuo metu čia susirinkusi Lietuvos patriotų minia būtų ramiai susitaikiusi su kitokia posėdžio baigtimi?
Ir ar būtume vėliau atlaikę Sausio 13-osios išbandymus, kruvinus pasienio punktų puldinėjimus, nuolatinį gąsdinimą ir terorą, jei mūsų protą ir valią būtų temdžiusi baimė? Ar būtume išdrįsę veržtis atgal į Vakarus, siekę narystės Europos Sąjungoje ir NATO, jei visą mūsų dėmesį būtų prikaustęs galimas Rusijos nepasitenkinimas?
Ne, ne – ir dar kartą ne.
Tai kodėl šiandien, praėjus 34 Nepriklausomybės metams, mes gaištame laiką, spėliodami ir gąsdindamiesi, kada būsime užpulti? Kodėl leidžiame, kad būtų viešai abejojama mūsų sąjungininkais, kurie ne kartą žadėjo kovoti kartu su mumis? Kodėl leidžiamės valdomi baimės?
Tai nėra Laisvė. Laisvė nėra nuolatinis, nesibaigiantis, įkyrus išorinių saugumo garantijų ieškojimas.
Laisvė yra ateiti ir padaryti tai, ką būtina padaryti. Laisvė – patiems mokėti už savo saugumą. Laisvė – rizika, be kurios gyvenimas nėra vertas gyventi.
Tą Kovo 11-ąją, vienintelę ir nepakartojamą, mes buvome autentiškai, neabejotinai, drąsiai laisvi. Ir šito niekas niekada iš mūsų neatims.
Ir toliau būkime orūs. Būkime laisvi. Susitelkę duokime atkirtį baimei.
Tik nereikia mūsų gąsdinti, išties.