Rimantas Šilagalis. Didžioji Lietuvos įdomybių knyga. Kaunas, „Obuolys“, 2023, 320 p.
Rimantas Šilagalis. „Didžioji Lietuvos įdomybių knyga“ (2023).
Atsiprašau autorių ir leidėjų, visada praeinu pro knygas, pažymėtas visokiais 100-kais, 101-kais, 99-kais, rekordais, stebuklais ir pan. Atsikandom. Tai – komerciniai projektai. O ir hararių, diamondų, roslingų populiarumas tik rodo, kad žmogus yra faktofagas – faktų, įdomybių, naujienų rijikas. Tik kaip su Hegelio perspėjimu: „Tuo blogiau faktams“? O geografijos mokymui – tai mirtinas nuodas! Tačiau, kai pamačiau Rimanto Šilagalio „Didžiąją Lietuvos įdomybių knygą“, „užkliuvau“. Ne tik todėl, kad šiek tiek pažįstu autorių, bet žinojau jo, kaip tylaus „krapštuko“ po visokiausius geografijos užkaborius, aistrą.
Jos turinys – geografiniai vietovardžiai, bet ne mums įprasta prasme, o Lietuvos vietovės, atskiri objektai, pavadinti kitų šalių, miestų, geografinių objektų vardais. Kalbininkai juos įvardija kaip perkeltinius vietovardžius. Tai gyvoji tautosaka – vietos gyventojų sugalvoti pavadinimai. Kaip nurodyta, knygoje yra net 1800 vietovardžių objektų ir tai toli gražu ne visi, kiek jų būtų galima rasti Lietuvoje. „Dauguma vietovardžių, pateikiamų knygoje – neoficialūs. Palyginti su oficialiaisiais, jų egzistavimas trumpesnis. Išnykus vietos gyventojams, dažniausiai nyksta ir šie pavadinimais“ (p. 7).
Kiek Lietuvoje Šveicarijų ir Kaukazų?
Tradiciškai žinome Šveicariją Jonavos rajone, o tų šveicarijų Lietuvoje – kiek nori: Mažoji Lietuvos Šveicarija (Zarasai), Šveicarija (lietuviškoji) prie Kurtuvėnų, Radviliškio Šveicarija, Švenčionių Šveicarija, Mažosios Lietuvos Šveicarija – Vilkyškių kalvos, Kavarskas pramintas Šveicarija, Suvalkijos Šveicarija – Sudargas ir jo apylinkės, Vilnijos Šveicarija (Trakai), Žemaičių Šveicarija (Platelių ežerynas), J. Tumas-Vaižgantas Punios šilą yra pavadinęs Lietuvos Šveicarija, rašytojas Konstantinas Paustovskis Kurtuvėnų apylinkes yra pavadinęs lietuviškąja Šveicarija, Šveicarai – kaimas prie Vilniaus, Šveicarija – Vilniaus Antakalnyje (kalvos į šiaurę nuo Sapieginės), Šveicarijos miškas (parkas) Vilniuje, Šveicarka – šaltinis Gražutės regioniniame parke, Antalieptės Šveicarija, Šveicarija – Lentvario parko dalis, kažkada vadintas Šveicarijos paviljonas Plungės parke ir t. t. (p. 253–256).
Kaip matyti, nėra jokio šveicarijų Lietuvoje geografinio paplitimo dėsningumo. Šveicarija – tiesiog „labai gražu“. Panašiai yra ir su amerikom, jeruzalėm, maskvom ir rusijom. O kiek Respublikų Lietuvoje! Dažniausiai žinome tik Perlojos, dabar jau ir Paulavos respubliką, vilniečiai – Užupio Respubliką. Tiesa, šiokių tokių dėsningumų galima įžvelgti. Autorius apie Kaukazo kalnus rašo: „Sunku pasakyti, kiekgi Kaukazų Lietuvoje yra, gal netgi daugiau negu pačiame Kaukaze“ (p. 122), o įdėta kalbininko Aleksandro Vanago sudaryta šio vietovardžio sklaidos schema rodo, kad Kaukazai Lietuvoje daugiausiai paplitę… lygumose (p. 126).
Kamčiatka – žymi atokias vietoves, Baikalas – dėl gilumo, vandens švarumo ir skaidrumo (Švento, Tauragno, Vištyčio ežerai). O patyrinėjus istorijos šaltinius, kodėl prie Jiesios įsikūrusių Rokų tvenkinys miesto centre vadinamas Baikalu, paaiškėja, kad tai susiję su… plytinėmis ir moliu, priduriant dar ir buvusius tris popieriaus fabrikus prie Jiesios (p. 40). Žinome, kaip šiam pasaulio stebuklui, esančiam Sovietų Sąjungoje, kenkia aplinkui vystoma celiuliozės ir popieriaus bei kita pramonė.
Visi vietovardžiai, jų kilmė, jeigu tai leidžia šaltiniai ar autoriaus kalbinti vietos gyventojai, yra aprašyti. Daug tekste fragmentų, faksimilių iš prieškario Lietuvos spaudos – „Lietuvos aido“, „XX amžiaus“, „Vilniaus rytojaus“, „Ūkininko patarėjo“, „Vakarų“, „Moksleivio“ ir kt. Kaip neužsiminti apie vieną geografijos mokymo problemą: kaip žinia, geografijoje yra daug ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio vietovardžių, kartais šis dalykas paverčiamas vien geografinių pavadinimų „kalimu“, sunkiai beišgyvendinamu, nepaisant vykstančių švietimo reformų ir ugdymo turinio atnaujinimų.
Geografinių pavadinimų mokymasis be jų kilmės (etimologijos) – bergždžias dalykas. Nepagalvojama, o jeigu mokinys paklaus: kodėl tas objektas vienaip ar kitaip pavadintas vietos kalba? Juk mokytojas gali ne viską žinoti. Autorius rašo: „Žemių savininkai savo nuožiūra krikštijo dvarus, dvarelius, palivarkus, vienkiemius, o kadangi šie žmonės buvo labiau apsišvietę, daugiau pasaulio matę, tai jų parinkti vardai buvo išskirtiniai… šeimininkai dažnai buvo nelietuviai, tad nuosaviems dvarams suteikti vardai buvo nelietuviški (pvz., Florencija, Šarlotė)“ (p. 7).
Perkeltinių vietovardžių žemėlapis
Bene vertingiausia knygos dalis – iliustracijos, pirmiausia gausa istorinių ir nūdienos topografinių žemėlapių fragmentų, planų, schemų, kuriuose nurodyta vietovardžių padėtis praeityje ar dabar. Ryškiausias opusas – sudarytas aprašytų vietovardžių Lietuvos žemėlapis. Manau, kad jis papuoštų bet kurį mokyklos geografijos kabinetą, nustebindamas mokinius netradicine geografija. Nors knygos pavadinime informuojama, kad „Daugiau nei 10 metų rengta žemėlapio paslapčių knyga!“, niekaip nepatikėsiu, nebent tik darbas prie knygos: vietovių fotografavimas (autorius –profesionalus fotografas), pokalbiai su vietos žmonėmis, medžiagos tvarkymas. O žemėlapius, istorinius šaltinius autorius kaupia ir analizuoja visą savo aktyvų gyvenimą. Kyla klausimas, kaip susisteminti – sudaryti knygos turinį (įvardytą kaip „Rodyklė“), kai tokia gausa vietovardžių? Rasta gana originali išeitis: pasirinkti skambūs Lietuvoje sutinkami vietovardžiai nuo A iki Ž ir pagal šias raides aprašyti atitinkantys vietovardžiai ir objektai. Pavyzdžiui, „Nuo Abisinijos iki Azijos“, „Nuo Babilono iki Burgundijos“, „Nuo Madagaskaro iki Muravjovo“ ir t. t.
Lietuvoje beveik netirtas perkeltinių vietovardžių reiškinys
Autorius savo žodyje mini, kad tai nėra mokslinė studija. Joje nerasite įmantrių sąvokų. Tai – įdomioji geografija, kuri kviečia pakeliauti po pasaulį Lietuvoje per 80 dienų! Tai greičiausiai ir būtų svarbiausia taikomoji bei komerciškai vertinga knygos paskirtis, jeigu nekiltų klausimas: o ar daugiau netyrinėtas šis fenomenas – pasaulio vietovardžių paplitimas Lietuvoje ir kokias perspektyvas jis gali atverti? Tenka nustebti, kad tokių tyrimų, domėjimųsi šia tema tiek mažai, kad galima sakyti, jų visai nėra, ir tai tik publikacijos populiarioje spaudoje (Steponas Kolupaila, Simas Miglinas, Aleksandras Vanagas, Ričardas Baubinas, Vitalius Zaikauskas). Čia reikia paminėti ir Lietuvos geografų draugijos išleistą dr. Filomenos Kavoliūtės sudarytą išnykusių Lietuvos kaimų, vienkiemių vardų sąvadą „Žemė prašo nepamiršti vardų: mūsų mirusių kaimų knyga“ (2019). Tačiau fundamentalūs vietovardžių / toponimų tyrimai pasaulyje nestovi vietoje. Kaip tik praėjusiais metais pasirodė Kembridžo leidyklos dviejų autorių solidi knyga „Vietovardžiai: toponimikos ir toponomastikos požiūriai ir perspektyvos“ (angl. Perono Cacciafoco F. and Cavallaro F. 2023. Place Names: Approaches and Perspectives in Toponymy and Toponomastics. Cambridge: Cambridge University Press). Knygoje pristatomi požiūriai į vietovardžių taksonomijas pagal jų klasifikavimo sistemas, tyrimo metodologijos ir pan.
Lietuvai lemta būti trijų pasaulio geo(filo)sofinių mokyklų jungtimi?
Lietuvoje yra palankus mokslinės minties diskursas, kad atkreiptume dėmesį į perkeltinius vietovardžius. Vietovardis – mūsų santykis su konkrečia vieta, aplinka, erdve ir jose gyvenančiais žmonėmis. Čia vietovardis gimsta, gyvena ir miršta. Lietuvoje galėtume išskirti dvi su vietovardžių tyrimais susijusias kryptis: geo(socio)lingvistinę ir geo(filo)sofinę. Pirmoji kryptis yra gana aiškiai išreikšta – tai tarmių tyrimai (Daiva Aliūkaitė, Agnė Čepaitienė, Rima Bakšienė, Violeta Meiliūnaitė, Danguolė Mikulėnienė).
Antrosios krypties ribos – daugiau kontekstinės. Sąsajos su vieta įvairiais aspektais reiškiasi literatūroje (Vigmantas Butkus, Viktorija Daujotytė, Imelda Vedrickaitė, Viktorija Vidugirytė-Pakerienė), archeologijoje (Vykintas Vaitkevičius), architektūroje, įskaitant genius loci (Almantas Samalavičius, Rasa Čepaitienė). Teatleidžia nepaminėtieji.
Paryškinčiau filosofines sąsajas su vieta (Tomas Kačerauskas, Naglis Kardelis, Justas Kučinskas). Apskritai (tai nebus ambicinga) Lietuva galėtų tapti trijų nepriklausomų geo(filo)sofinių santykio su vieta paradigmų-mokyklų jungtimi: topofilijos (Yi-Fu Tuanas), filotopijos (Arvydas Šliogeris) ir metageografijos (Dmitrijus Zamiatinas).
Ačiū šios knygos autoriui Rimantui Šilagaliui ir jos rengėjams (redaktorei Linai Šilagalienei, maketuotojai Daivai Buikytei), kurie atkreipė dėmesį į mažai nagrinėtą, kartais sparčiai nykstantį arba giliai pasislėpusį Lietuvos paviršiaus sluoksnį (geopalimpsestą, „kalbines fosilijas“), kurio tyrimai atvertų naujas mūsų krašto pažinimo perspektyvas.
Doc. dr. Zigmas Kairaitis
Autorius yra socialinių mokslų (edukologijos) daktaras, Geografijos edukacijos studijų centro vadovas.