Šiandien žmonės laukia iš atsakingų pareigūnų ne pranašysčių, bet sprendimų

Iš Nepriklausomybės Akto signataro Algirdo Saudargo kalbos

2024 m. kovo 11 d.

Kovo 11-osios Akto signataras Algirdas Saudargas

Apie Kovo 11-ąją jau viskas pasakyta ir daug kartų pakartota. Tačiau nedažnai susimąstome, kad Kovo 11-osios galėjo nebūti. <…>

Lietuvos parlamento sprendimais 1990 m. kovo 11 d. nesidžiaugė nei Rytuose, nei Vakaruose. Kremlius pareikalavo Lietuvos parlamento sprendimą atšaukti. Politinis biuras svarstė, ar panaudoti karinę jėgą. Generaliniam sekretoriui Michailui Gorbačiovui jėgos panaudojimas pagadintų įvaizdį pasaulyje. Nuspręsta apsiriboti ekonomine blokada. Europos lyderiams Lietuvos sprendimai buvo kliuvinys Vokietijos suvienijimo ir Rytų Europos išlaisvinimo planams. Baltijos valstybių tuose planuose nebuvo. <…> Niekam nei Rytuose, nei Vakaruose Lietuvos parlamento Kovo 11-osios sprendimų nereikėjo. Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims reikėjo.

                      1989-ieji buvo pavadinti anus mirabilis − nuostabiaisiais metais. Rytų Europa išsiveržė iš sovietinės kontrolės. Tik Baltijos valstybės tebebuvo visiškoje užmarštyje. Lietuvos sprendimas jas grąžino į dienotvarkę geopolitinėje arenoje. Lietuva buvo minima greta Vokietijos. Taip, Lietuva buvo įvardijama, kaip problema. Bet tai ir buvo problema, kurią reikėjo spręsti. Tik Lietuva sugebėjo priimti aktą, visiškai nepaminėdama Sovietų Sąjungos. Nebent netiesiogiai, kaip šiame sakinyje: „Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma, joje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija.“ 1990 m. vasarį išrinktas ir kovo pradžioje susirinkęs Lietuvos parlamentas, kurį dabar vadiname Atkuriamuoju Seimu, būtinai privalėjo priimti tokius sprendimus, kokie buvo priimti. Kodėl? Todėl, kad tautos valia išreiškiama, bet neredaguojama.

Iš kur išrinktieji tautos atstovai žinojo, kokia yra tautos valia? Iš paties fakto, kad jie buvo išrinkti. Rinkimuose buvo tik dvi programos: Sąjūdžio ir LKP. Sąjūdis žadėjo iš karto paskelbti nepriklausomybę. LKP pasisakė už Lietuvos suvereniteto stiprinimą Sovietų Sąjungos sudėtyje, žingsnis po žingsnio siekiant nepriklausomybės. Sąjūdis triuškinamai laimėjo rinkimus. Tautos valią privalu vykdyti.

<…> Kaune stipriau ir aiškiau jautėsi visuomenės nuotaikos ir nuomonės. <…> Kad tai yra visos Lietuvos nuomonė, patvirtino sociologės Reginos Tamošiūnienės apklausa priešrinkiminėje Sąjūdžio konferencijoje „Lietuvos kelias“. Net 83 proc. delegatų pritarė nuomonei „Artimiausiu metu reikia paskelbti Lietuvos nepriklausomybę ir po to ją ryžtingai įgyvendinti visose srityse.“ Tuo tarpu nuomonę „Nereikia skubėti; į nepriklausomybę reikia eiti etapais.“ parėmė vos 8 proc.

<…> Į nepriklausomybę jau atėjome, bet visa kita tinka ir šiandien. Šiandien po trijų dešimtmečių nebereikia rinktis, kokiu keliu žengti į nepriklausomybę. Valstybė atkurta, bet jos nepriklausomybei vėl iškilo grėsmė. Kaip ir tuomet, grėsmė yra reali. Kaip ir tuomet, esame priklausomi nuo aplinkybių, nuo visuomenės atsparumo ir vienybės. Vėl regime chaosą ir nežinome – simbolinė ar reali bus užsienio šalių parama.

Šiandien jau nauja karta atsakinga už valstybę. Vieno dalyko linkiu pasimokyti iš prieš 34 metus pasakytos Vytauto Landsbergio kalbos. To, ko tuomet jis nepasakė. Jis perspėjo dėl pasirinkimo rizikos, bet nepranašavo. Nespėliojo, kas bus. Šiandien žmonės laukia iš atsakingų pareigūnų ne pranašysčių, bet sprendimų, savo konstitucinių pareigų vykdymo ir sutarimo, kaip ginti valstybę. Parengta pagal Seimo pranešimą.