Apginti kalbą – apginti valstybę

Trys pramanai:

Audrys Antanaitis

Pramanas, kad vaikų nežaloja mokymas keliomis kalbomis nuo ankstyviausios vaikystės. Per kalbą susipažįstama su pasauliu, būtent ji formuoja pasaulėjautą. Pasaulio suvokimą įgyjame, mokydamiesi gimtosios kalbos, o ne ją išmokę. Gimtojoje kalboje glūdi šeimos, kultūros, žmonių santykių modeliai, kuriuos daugelį amžių gludino tos pačios kalbos vienijamos bendruomenės. Susidarius istorinėms sąlygoms, ta pačia kalba kalbanti visuomenė tampa Tauta. Būtent Tautoje išmokstama suprasti vienas kitą visuomenės lygiu. Kalba suteikia galimybę pasakoti SAVO istoriją, nes būtent kalba sugeba ją išsaugoti savyje. Kalba padeda įtikinti, kad MANO istorija yra teisinga, nes kitų perpasakota istorija keičia žmonių elgseną.

Kalba leidžia suburti dideles bendruomenes, siekiančias bendro tikslo, turinčias bendras vertybes ir drauge jas ginančias. Kalba tampa laiko jungtimi, nes per kalbą galima susisiekti su praeities kartomis. Todėl tie, kurie šiandien taip garsiai teigia, kad gali būti kelios gimtosios kalbos, kad gali būti lietuviu, nemokėdamas lietuvių kalbos, kad lietuvių kalba gali būti tik viena iš Lietuvos valstybės kalbų, o pačią lietuvių kalbą galima palikti savieigai ir savireguliacijai – klysta. Lietuviai geriau nei kiti žino – be savo valstybinės kalbos esame pasmerkti. Tai labai aiškiai rodo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) nykimo istorija, kai lietuvių kalba valstybei nebuvo svarbi, kai lietuviškai nebekalbanti aukštuomenė nutautėjo. Laimei, 1918 m. priėmėme lemtingą sprendimą kurti kalbos valstybę, todėl turime tiesti labai gerai grįstą ir aiškiai matomą kalbos kelią, iš kurio mūsų nepajėgtų išvesti netikri Laisvės ar į jas panašių partijų pranašai.

Pramanas, kad tik Lietuvoje egzistuoja valstybinė kalbos priežiūros ir tvarkybos sistema. Neva kalbos norminimo ir planavimo darbą atliekančių institucijų niekur kitur pasaulyje nėra. Tačiau taip teigti gali tik tas, kuris nepasigilino, kaip savo nacionalines kalbas prižiūri, grynina, tyrinėja ir jų raidos kelią numato kitos šalys. Išsivysčiusiose valstybėse, ir ne tik jose, kalbos priežiūrai ir tyrimams skiriama pavydėtinai daug dėmesio ir lėšų, tai laikoma valstybingumo, prestižo ar net nacionalinio saugumo reikalu.

Kalbos išsaugojimu ir norminimu rūpinasi ne tik mažųjų ar vidutinių tautų atstovai. Kalbai daug dėmesio skiria ir labiausiai paplitusių kalbų, tokių kaip prancūzų, anglų, ispanų ar vokiečių, atstovai. Vokiečių kalbos rašybos tarybos pirmininkas Jozefas Langė yra pareiškęs: „Kalba nuolat keičiasi, tačiau rašytinė kalba vis tiek turi būti aiški, ypač mokyklose, taip pat administravimo ir teisingumo vykdymo srityse.“ Kalbos vientisumą ir sistemą siekia išlaikyti ne tik Europos ir Pietų Amerikos valstybės, bet ir arabų pasaulis, Azijos šalys, Pietų Afrikos Respublika ir kt.

Pasižvalgę po pasaulį, galime rasti daug sutapimų ir sektinų pavyzdžių. Valstybines kalbos komisijas ar tarybas yra įsteigusios Estija, Danija, Malta, Lenkija, Švedija, Norvegija, Islandija, Slovėnija, kitur šios institucijos vadinamos akademijomis, centrais, agentūromis. Skiriasi pavadinimai, pavaldumas, veiklos aprėptis, tačiau visų jų uždaviniai ir funkcijos yra tos pačios – bendrinių kalbų norminimas ir planavimas.

Europoje šias institucijas vienija Europos nacionalinių kalbų institucijų federacija (EFNIL). Jos narė yra ir Lietuva, kuriai atstovauja Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir Lietuvių kalbos institutas. Tarp organizacijos narių yra ir Britų taryba, besirūpinanti šiuo metu populiariausia pasaulyje kalba. Tai tik dalis pasaulyje veikiančių valstybinių kalbos politikos institucijų. Šalys rūpinasi savo kalbomis, stebi jų pokyčius, planuoja raidą.

Kalbos politika ir norminimas, kaip ir Lietuvoje, apima tik viešąją bendrinę kalbą, nes privati kalbėsena niekur nėra reguliuojama. Mintis, kad kalbos raidą reikia paleisti savieigai, prilygsta minčiai, kad kalbą reikia grąžinti į XIX amžių, kada neturėjome nei valstybės, nei bendrinės kalbos, nei informacinių technologijų. Atvirkščiai, šiandien jau turime galvoti, kokia mūsų kalba bus po 50 metų, kokius kalbos technologijų iššūkius turime priimti ir kokia lietuvių kalba bus ateities kartų ir dirbtinio intelekto pasaulyje.

Pramanas, kad lietuvių kalba neprivalo būti mokslo ir informacinių technologijų kalba, kaip teigia kai kurie šiandieninės Lietuvos ideologai. Štai lietuvių kalbai skirtus skaitmenizavimo projektus ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė vadina „šieno ravėjimo projektais“. Tokį požiūrį ji sutvirtina darbais: Ekonomikos ir inovacijų ministerija jau 18 mėnesių vilkina 35 mln. eurų, Europos Komisijos jau skirtų 23 pateiktiems lietuvių kalbos plėtros informacinėse technologijose projektams, skyrimą. Šios lėšos skirtos kurti lietuvių kalbos išteklius elektroninėje erdvėje, tarp jų ir dirbtinio intelekto sprendimams, pagal 2021 m. patvirtintą planą „Naujos kartos Lietuva“.

Atkreiptinas dėmesys, kad planas buvo patvirtintas dar 2021 m., o 23 svarbiems lietuvių kalbos projektams buvo planuotas 48 mėn. vykdymo laikotarpis. Ar tai tikrai „šieno ravėjimo projektai“? Išvardinsiu tik kai kurių pavadinimus:

a) „Lietuvių kalbos garsynas“ (automatiniam šnekos atpažinimui). Tikslas – sukaupti lingvistinius išteklius ir suformuoti kokybišką lietuvių kalbos garsyną, tenkinantį DI technologijomis grįstus šnekos automatinio atpažinimo sprendimus;
b) „Specializuotas lietuvių šnekos garsynas, skirtas robotikos sričiai“. Siekinys – plėtoti DI lietuvių kalba taikymą robotikoje: švietime, versle ir socialinėse paslaugose;
c) „Lietuvių šnekos robotų sintezatorius, galintis perteikti emocijas“. Tikslas – plėtoti DI lietuvių kalba taikymą robotikoje, švietime, versle ir socialinėse paslaugose;
d) „Lietuvių kalbos garsynas“ (neuroniniams balsams generuoti šnekos sintezės tikslais);
e) „Lietuvių kalbos vektorizuoti modeliai“, kai naudojant stambios apimties kokybiškus tekstynus sukuriami neuroniniai lietuvių kalbos modeliai;
f) „Anglų-lietuvių norminė kompiuterijos vertimo atmintis“, skirta sukurti programinę įrangą atminties lietuvinimui;
g) „Lietuvių kalbos paveldo duomenynas, pritaikytas DI ir inovatyvioms technologijoms plėtoti“, suskaitmeninant, aktualizuojant ir visuomenei, mokslo bei verslo sektoriams atveriant archyvuose saugomus lietuvių kalbos paveldo duomenų rinkinius;
h) „Žmogaus fenotipo ontologija lietuvių kalba“. Tikslas – sukaupti reikiamus lingvistinius išteklius ir, remiantis tarptautinėmis rekomendacijomis bei standartais, sukurti lietuvių kalbos išteklių ontologiją, kurioje būtų susisteminti žmogaus fenotipų pokyčių įvairovę apibūdinantys terminai ir sąvokos.

Tai tik keletas iš kalbos skaitmenizavimo projektų. Šiandien mes esame nemažai pasiekę kurdami savo skaitmeninę kalbą. Turime puikių specialistų, darniai bendradarbiauja mokslo ir verslo institucijos. Gal niekada ir nebūsime lyderiai – juk ne mes sukūrėme kompiuterius, internetą, ne mes diktuojame kalbos skaitmenizavimo madas, tačiau lietuvių kalba yra skaitmeninėje erdvėje, todėl mūsų uždavinys yra itin svarbus – neatsilikti, neatsidurti už borto, kaip jau yra atsitikę ne vienai pasaulio kalbai. Akivaizdu, kad mes pajėgūs tą padaryti, bet su sąlyga, kad mūsų pačių valdžios nesuvokimas ar pikta valia tam nesutrukdytų.

Pranešimas, skaitytas Seime vykusioje konferencijoje „Apginsime laisvą žodį ir kalbą – apginsime valstybę“.

Audrys Antanaitis