Kas išrenka valdžią?
2020 m., besibaigiant spaliui, buvo išrinktas šios kadencijos Seimas. Jį renkant, atėjusių balsuoti rinkėjų skaičius buvo beveik pats mažiausias per visą atkurtos Nepriklausomybės laikotarpį: pirmajame rate dalyvavo 47,8, o antrajame – 39,2 proc. turinčiųjų teisę balsuoti. Rinkimų dieną balsavo 35,42 proc. rinkėjų, dar 11,64 proc. rinkėjų balsavo iš anksto. Dėl tuo metu buvusios koronaviruso pandemijos išankstinis balsavimas vietoje įprastinių dviejų buvo prailgintas iki keturių dienų.
Žinoma, menkam rinkėjų aktyvumui ryškią įtaką turėjo karantino metu įvesti apribojimai, kai galimybės patekti į susitikimus su kandidatuojančiais asmenimis daugeliu atvejų buvo „nulinės“. Tačiau vien tuo šių rinkimų rezultatų paaiškinti negalima. Sparčiai didėjantis gyventojų nepasitikėjimas valdžios institucijomis buvo matomas ir anksčiau. 1990 m. renkant Aukščiausiąją Tarybą dalyvavo 71 proc. rinkėjų. Neeiliniuose 1992 metų rinkimuose balsavusių aktyvumas buvo pats didžiausias – 75,25 proc., o štai 1996 m. balsuoti atėjo mažiau nei 53 proc. 2000-aisiais balsavo 58,6 proc., 2004 m. balsavusių rinkėjų dalis buvo pati mažiausia – 46,8 proc. Ne ką daugiau atėjo ir 2008-aisiais – 48,6 proc. Dalyvavusių vėliau vykusiuose rinkimuose skaičius vos perkopė pusę turėjusių rinkimų teisę.
Nerimą kelia tai, kad rinkimuose dalyvauja tik labai maža jaunesnių rinkėjų dalis. Apklausos rodo, kad politika domisi mažiau nei kas penktas rinkėjas, jaunesnis nei 29 metai. Vis dar populiari pažiūra, kad „valdžią mums išrenka pensininkai“. Tačiau dalyvavimas rinkimuose labiausiai priklauso nuo to, ar rinkėjai mato pokyčių galimybę, ar jie orientuojasi, kokia turėtų būti valstybės raidos strategija. Vis dar labai daug žmonių laikosi „įsikaltos“ nuomonės, kad visuomenė neturi įtakos ateities sprendimams, nes „ką berinktum, valdys tie patys“.
Susimąstančių, kokių permainų Lietuvai reikia, – labai nedaug. Dar mažiau yra tikinčių, kad tas permainas galima įgyvendinti rinkimais. Bene svarbiausia priežastis, kad visuomenėje nėra susiformavusių aiškių ideologinių nuostatų. Visuomenė jau įsitikino, kad kelios dešimtys pavadinimus nuolat keičiančių „partijų“ ir „sąjungų“ neturi jokios tvirtos pozicijos, ką darys, jei laimės rinkimus. Dešiniaisiais save vadinantys liberalai tarptautinėse partijų klasifikacijose visada yra priskiriami kairiesiems. Vadinamieji „konservatoriai“ seniai išbarstė dešiniosios ideologijos likučius. Praeitoje kadencijoje rinkimus laimėję „valstiečiai-žalieji“ tik iš dalies gali būti laikomi atstovaujančiais regionų rinkėjams. Skirtingai nuo sąjungos vadovo R. Karbauskio, dauguma veiklių jos narių nėra stambiųjų žemvaldžių atstovai, kaip juos bandoma pristatyti viešojoje erdvėje. Kokios yra svarbiausios valstybės raidos problemos ir kaip jas derėtų spręsti, nė viena iš tų „partijų“ nėra išsakiusi.
Nelietuviško Vilniaus atkūrimo fenomenas?
Rinkimų statistika rodo, kad atkurtos Lietuvos visuomenė dar nėra suvokusi rinkimų esmės. Nors jau užaugo karta, nemačiusi sovietinio režimo, buvo „balsuojama už parinktus kandidatus“ (vienas kandidatas į vieną vietą), bet absoliuti dauguma rinkėjų dar nesuvokia, kaip rinkimai lemia valdžios formavimąsi. Kuo balsuodami vadovaujasi tie, kurie net su savotišku pasididžiavimu deklaruoja, kad „nesidomi politika“: pažįstamų patarimais, kandidatų portretais ar jų išrėktomis frazėmis arba piršto bakstelėjimu užsimerkus? Kuri rinkėjų dalis rimtai pasidomėjo „partijų“, „sąjungų“ ar komitetų programomis arba turėjo galimybę išsakyti savo lūkesčius? Ką rinkėjai galėjo sužinoti iš kandidatų prisistatymo televizijos laidose, kai jų vedėjai yra labiausiai susirūpinę, kad kalbantieji neviršytų jiems skirto laiko? Tik labai maža rinkėjų dalis dalyvauja politinių susivienijimų veikloje, kai tie rinkiminiai pareiškimai yra rengiami.
Tačiau 2020-ųjų rinkimų rezultatai ir naujos Vyriausybės formavimas iškart sukėlė gyventojų nerimą. Paaiškėjo, kad ši Vyriausybė net nesiruošia spręsti svarbiausių valstybės problemų. Išryškėjo, kad šie sprendimai net nesvarstomi, nes mechaniškai laukiama „Briuselio“ direktyvų. Nei nuolatinis gyventojų skaičiaus mažėjimas, nei vis labiau ryškėjantys regionų raidos skirtumai netapo naujosios Vyriausybės prioritetais. Labai aiškiai buvo pasirinkta „nauja kairioji“ ideologija ir Europos kultūros tradicijų niekinimas. Iškart buvo pasikėsinta į tokias bazines sąvokas, kaip valstybinė kalba, tauta, šeima, dorovė, krikščioniškos tradicijos. Išryškėjo šimtaprocentinis pritarimas neberibojamai emigracijai, skleidžiant mitą, kad Lietuvoje trūksta „darbo jėgos“, o šią problemą esą galima spręsti, tik skatinant emigraciją tiek iš Afrikos, tiek iš buvusių „tarybinių respublikų“: Tadžikistano, Uzbekistano, Kazachstano ir Kirgizijos. Lygiagrečiai atvertas kelias masiniam rusakalbių gyventojų persikėlimui iš Rusijos ir Baltarusijos, dangstant jį šių valstybių gyventojų siekiu apsigyventi Europos Sąjungoje, taip išvengiant autoritarinių režimų taikomų represijų. Žinoma, prisidėjo ir pabėgėlių iš Rusijos užpultos Ukrainos apgyvendinimas.
Nevaldomos imigracijos rezultatas – valstybės sostinė Vilnius tapo tokiu rusakalbiu miestu, kokiu nebuvo net A. Sniečkaus ir P. Griškevičiaus valdymo metais. Seniai nebuvo ir tokių lietuvių tautos išeidinėjimų, ir tokio įžūlaus tautos bazinių siekių niekinimo bei atviro kėsinimosi į valstybės teritorinį vientisumą. Seniai mūsų valstybinės kalbos niekas nevadino nei „paukščių“, nei „šunų“ kalba. O kada viešojoje erdvėje girdėjoje šios seniausios indoeuropiečių kalbos reikšmę pasaulio lingvistikai?
Kokias užsieniečių integracijos priemones parengė ši Vyriausybė, toleravusi masinį kitataučių įdarbinimą? Kiek atvykėlių iš tikrųjų suvokia mūsų valstybės ekonomines, socialines, kultūrines ir saugumo problemas ir yra pasirengę prisidėti prie jų sprendimo, kai teikia prašymus gauti leidimą gyventi Lietuvoje? Kodėl mes jau praradome galimybę gauti informaciją valstybine kalba iš darbuotojų, teikiančių mums socialines, pavyzdžiui, pavėžėjimo paslaugas arba aptarnaujančių mus prekybos centre? Priešingai, mums vis primenama, kad „visi lietuviai moka rusiškai“, o nurodymą mokytis valstybinės kalbos didelė atvykusiųjų dalis vertina kaip diskriminacinį. Praėjus 34 atkurtos valstybės gyvavimo metams net nepradėta spręsti rusakalbių mokyklų reorganizavimo ir kitataučių jaunosios kartos integravimo problema.
Valstybinės kalbos puoselėjimo programa dar aktualesnė tapo dabar, kai buvo nutrauktas taikus Europos vystymasis, Rusijai užpuolus Ukrainą ir atvirai skelbiant apie siekį sunaikinti ukrainiečių tautą bei susigrąžinti kažkada carinės Rusijos arba vėlesnio imperinio jos darinio (vadinamosios TSRS) okupuotas teritorijas. Karas vyksta jau trečius metus, vykdomi šiurpūs nusikaltimai prieš kaimyninės valstybės civilius gyventojus: apšaudomi gyvenamieji namai, buitinių ir maisto prekių parduotuvės, mokyklos, kultūros įstaigos. Iš Rusijos okupuotų teritorijų masiškai išvežami vaikai ir skelbiama, kad juos įvaikins Rusijos gyventojų šeimos. Tęsiantis plataus masto karo veiksmams, žuvusių civilių asmenų skaičius seniai perkopė šimtą tūkstančių. Neseniai paskelbta, kad žuvusių kariškių – Ukrainos gynėjų skaičius viršijo 130 tūkst., tačiau tikslaus aukų skaičiaus, karui tęsiantis, niekas nežino. Mariupolio dramos teatre, prasidėjus apšaudymui, bandė pasislėpti per tūkstantį žiūrovų, bet jie buvo nužudyti, bombarduojant teatrą. Koks tikslas žudyti žmones, atėjusius į teatrą? Bet paklauskime, kieno pusėje atsistotų nenorintys integruotis rusakalbiai asmenys, jei karo veiksmai pasiektų Lietuvą? Valstybės saugumu besirūpinančių pareigūnų teigimu, patikrinti Lietuvoje dabar apsistojusių atvykėlių galimus ryšius su Rusijos FSB ir Baltarusijos KGB vien dėl jų gausos neįmanoma.
Tačiau 2020 m. išrinktas Lietuvos Seimas ir Vyriausybė netrukus po išrinkimo ėmėsi veiksmų, kurių neįmanoma vertinti kitaip, kaip pasikėsinimą į valstybinės lietuvių kalbos abėcėlę, papildomai į ją įbrukant tris raides. Mūsų raidynui jos yra visiškai svetimos savo garsine sandara: lietuviška raidė išreiškia vieną garsą, skirtingai negu dabar įbruktos: x, w ir q. Jos seniai Lietuvoje naudojamos fizikoje, chemijoje ir matematikoje, tačiau niekada nebuvo taikomos, užrašant Lietuvos piliečių asmenvardžius arba vietovardžius. (Tęsinys – kitame numeryje)
Jonas Jasaitis