Vandens–deimantų paradokso vieta ekonomikos teorijoje
Pastaruoju metu apie vandens–deimantų paradoksą buvo nemažai kalbama. Pastebėta, kad jo įrodymas, remiantis austrų mokyklos suformuluotu ribinio naudingumo principu, yra abejotinas, o gal net klaidingas. Be to, neretai buvo dvejojama, ar šis klausimas tebėra aktualus. Juk jį kėlė dar Aristotelis (384–322 m. pr. Kr.), o gal ir anksčiau gyvenę mąstytojai. Bet ir vėlesniais amžiais šis paradoksas nebuvo užmirštas: juo domėjosi G. Galilėjus (1564–1642), A. Smithas (1723–1790) ir dar daug kitų autoritetų. Galiausiai paaiškėjo, kad šio paradokso sprendimo sėkmė glaudžiai susijusi su ekonomikos teorijos branda: neišsprendus šio paradokso, neįmanoma esminė ekonomikos teorijos pažanga, nes šis paradoksas išplaukia iš rinkos pusiausvyros modelio, kuris neseniai buvo pakoreguotas.
Prisiminkime, kaip buvo suformuluotas šis paradoksas. Pradžioje buvo keliamas klausimas, kodėl gyvybiškai svarbus vanduo yra toks pigus, kai praktikoje mažai kam naudingi deimantai yra tokie brangūs? Vėlesni tyrinėtojai, filosofai ir galiausiai ekonomistai šį klausimą formulavo plačiau: kodėl kai kurie būtini reikmenys yra pigūs, o išskirtiniai prabangos dalykai – labai brangūs.
Šis klausimas istorijoje iš pradžių įsitvirtino kaip filosofinis, o vėliau – kaip ekonominis paradoksas. Galiausiai jis tapo savotišku raktu, tobulinant vertės teoriją. Paaiškėjo esminė kliūtis, trukdžiusi atskleisti paradokso esmę: prisotintų sistemų pokyčiai yra visiškai kitokie, nei neprisotintų. Retenybių (raritetų), o ir kitų prabangos dalykų rinkos dažniausiai būna visiškai prisotintos, todėl ir rinkų pusiausvyros modeliai veikia kitaip, negu buvo manoma iki šiol.
Paradoksai glūdi neištirtose teorijose
Sąvoka „paradoksas“ (gr. paradoxos – netikėtas, keistas) atkeliavo iš senovės graikų filosofijos ir buvo vartojama, apibūdinant naują, neįprastą teiginį. Literatūroje dažnai aiškinama, kad paradoksas – tai teiginys ar teiginių grupė, kuri iš pirmo žvilgsnio prieštarauja sveikam protui ir intuicijai. Kitaip tariant, tai neįprastas, netikėtas teiginys, pavyzdžiui: „Kas anksčiau atsirado – višta ar kiaušinis?“, „Auksas ir pelenuose žiba.“ Dažniausiai tai yra loginis samprotavimas, tarsi įrodantis teiginio teisingumą ir kartu egzistuojantį jo klaidingumą.
Paradoksuose esančių prieštaravimų atskleidimas siejamas su žymiais atradimais įvairiose mokslo srityse. Netikėtumo veiksnio egzistavimas paradokse dažnai yra siejamas su nepakankamu atitinkamos srities pažinimu. Paradoksai laikytini teorijos brandumo indikatoriais. Jei reiškinys yra visapusiškai ištirtas, tai kokių nors netikėtumų jis neturi. Mokslo šaka, turinti daug neišspręstų paradoksų, reikalauja išsamesnio jos pažinimo.
Vertės teorijos ribotumas
Ankstesniuose straipsniuose buvo aptarti vandens–deimantų paradokso sprendimo kliuviniai. Juose pateiktas kritinis požiūris į austrų ekonomikos mokyklos vertės paradokso sprendimą ir ribinio naudingumo teoriją. Nors ribinio naudingumo teorijos kūrėjai tarėsi išsprendę senąjį vandens–deimantų paradoksą, tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, problema vis tiek liko iki galo neatskleista. Vertės teorija leido teisingai suformuluoti paklausos suvokimą, tačiau tinkančią tik masiniams ar bent serijiniams gaminiams. Tuo tarpu paradoksas kalba apie retenybes (raritetus), kurių yra tik nedalijami vienetai. Ši problema dar būtų išsprendžiama, gėrybes keičiant jų pirkėjams, tačiau svarbiau yra tai, kad kainai nustatyti nepakanka apibrėžti tik paklausą, reikia įvertinti ir pasiūlą: rinkos pusiausvyros mechanizmas grindžiamas pasiūlos ir paklausos pusiausvyra.
Čia galima prisiminti A. Maršalo (angl. A. Marshall) „žirkles“ arba „kryžių“. Pats metodo kūrėjas, žymusis anglų ekonomistas, Kembridžo mokyklos pradininkas A. Maršalas (1842–1924) yra pabrėžęs: „Norint, kad žirklės veiktų, turi būti naudojamos abi žirklių pusės.“ Tai yra, sprendžiant šį paradoksą, būtina vertinti tiek paklausą, tiek ir pasiūlą. Taigi, nustatant kainą, reikia aiškumo, kuo skiriasi vandens ir deimanto pasiūla. Neatsižvelgus į rinkos prisotinimą, neįmanoma suprasti paradokso. Prisotintos ir neprisotintos rinkos pasiūla skiriasi. Čia ir glūdi vandens–deimantų paradokso esmė. Siekiant jį išsamiai atskleisti, reikia naudotis neseniai Vilniaus universiteto mokslininkų patobulintu rinkos pusiausvyros modeliu, kuriame prisotintų rinkų pasiūla siejama su prisotinimo procentais ir augančios grąžos fenomenu.
Vandens–deimantų paradokso teorinis pagrindimas
Nagrinėjant vandens–deimantų paradoksą, reikia atsakyti į klausimą, kodėl retai gaunami deimantai pučia kainų burbulą, o vanduo – ne. Pirmiausia įvertinkime tai, kad retenybės dažniausiai parduodamos aukcionuose, o vanduo, vaizdžiai tariant, bėga iš čiaupo (nors taip pat turi savo kainą). Remiantis naujuoju pusiausvyros modeliu, aiškėja, kad unikalaus deimanto pasiūlos kreivė yra vertikalė, esanti ties horizontaliosios ašies vieneto reikšme (QD = 1). Tai reiškia, kad kaina gali būti bet kuris šios vertikalės taškas, esantis aukščiau nustatyto minimumo (jeigu toks minimumas egzistuos), per kurį praeis paklausos kreivė. Taigi pradiniu momentu deimantų paklausa Dmin kirsis su deimantų pasiūla S (vertikale) taške Emin. Šis taškas atitiktų pradinę minimalią deimantų kainą Pmin (žr. 1 pav.).
Jei dėl išorinių veiksnių poveikio paklausos kreivė gana stipriai pasislinks dešinėn, tai ir susikirtimo taškas ED stipriai pakils į viršų ir deimanto kaina PED bus didelė (PED >> Pmin). Aukšta retų prekių kaina neatsiranda staiga, kartais ji formuojasi metų metais. Kainą lemiantys išoriniai veiksniai gali būti reklamos intensyvumas, kilmės ir nuosavybės istorija (provenansas), muziejų pozicija, kolekcionavimo ažiotažas, manija ar aistra, mada, gyventojų pragyvenimo lygis ir daugelis kitų veiksnių. Retų prekių paklausos kreivę į dešinę stumia darni aukcionierių, muziejininkų, kolekcionavimo aistruolių, retenybių medžiotojų ar šiaip pavienių turtuolių kompanija, siekianti nustebinti ar net priblokšti save ar savo aplinką, o gal ir visuomenę naujais eksponatais.
Vandens atveju, ypač kol jis tvarkingai bėga iš čiaupo, pasiūlos kreivė S yra lėkšta (nėra prisotinimo) ir, padidėjus paklausai, t. y. paklausos kreivei D dėl išorinių veiksnių (klimatinių sąlygų, gyventojų skaičiaus pasikeitimo, ekologinių nelaimių ar kt.) pasislinkus į dešinę, kaina PEV didėja nežymiai. Kol vandens pasiūla yra normali, jo kaina negali lygintis su deimantų kaina. Bet jei vandens pasiūla smarkiai sumažėtų, jo rinka taptų uždara, prisotinta ar net deficitinė, pasiūlos kreivės forma būtų kylanti į viršų. Tokiu atveju ir kainos smarkiai išaugtų. Grafikas (2 pav.) rodo, kad vandens kaina būtų labai aukšta, pasiūlos kreivė turi būti labai stati, t. y. vandens turi būti labai mažai, o norinčių ir galinčių už jį mokėti didelę kainą – gana daug.
Skirčių sugretinimas
Grafinis vandens–deimantų paradokso nagrinėjimas atskleidžia išsamesnį šio paradokso supratimą. Kad vanduo būtų labai paklausus, jo turi būti mažai. Tačiau mažas vandens kiekis, komerciniu požiūriu, yra fiziškai netvarus, nes jis negali stabiliai patenkinti ilgalaikės paklausos. Panašiai yra ir su kitais būtinaisiais reikmenimis. Tuo tarpu deimantai (kaip ir dauguma kitų prabangos prekių), pagal jų prigimtį, yra pritaikyti ilgalaikiam paklausos tenkinimui (gėrėjimuisi, saugojimui). Nors čia galima rasti tam tikrų išimčių, bet ir jos paradokso esmės nekeičia.
Žvelgdami giliau, matome, kad paradoksas bando sugretinti du skirtingo tipo poreikius – greitą vartojimą ir pastovų, ilgalaikį vartojimą. Dėl to ir jų paklausa yra skirtingo pobūdžio: raritetų paklausos kreivė yra stati (arti vertikalės), o būtinųjų reikmenų paklausos kreivė yra lėkšta (arti horizontalės). Skirtingos yra ir pasiūlos kreivės: prabangos dalykų yra mažai, todėl jų pasiūlos kreivė yra stati, o būtinieji dalykai turi didelę pasiūlą, todėl jų pasiūlos kreivė yra mažo nuolydžio. Toks pasiūlos ir paklausos kreivių pobūdis ir lemia tą kainų skirtumą. Kita vertus, istorinė patirtis rodo, kad ten, kur nelieka vandens ar kitų būtiniausių reikmenų, deimantai ar kita prabanga taip pat netenka prasmės. Dabar jau galima pasakyti, kad ilgai spręsta vandens–deimantų paradokso mįslė pagaliau įminta. Tik ar ilgam?
Prof. dr. (hp) Stasys Girdzijauskas, prof. habil. dr. Remigijus Čiegis