Kaunas pastatė paminklą vienam iš lietuvių kalbos unikumui – raidei ė, žyminčiai garsą ė. Šaunuolis Kaunas. Šitas mūsų kalbos unikumas vertas paminklo. Bet juk lietuvių kalba turi du unikumus – šalia ė visiškai tokiomis pat teisėmis unikumu įvardintos ir panelės-ponios pavardžių priesagos, ko taip pat neturi jokios kitos tautos kalba pasaulyje. Kurį laiką pleveno nedrąsi viltis, kad minėtoms priesagoms tas pats Kaunas ar koks kitas Lietuvos miestas pastatys atskirą paminklą, taip atkurdamas teisingumą: jeigu paminklas yra vienam, tai turi būti ir kitam. Net jeigu tų kalbos unikumų būtų dvidešimt, užtektų mūsų valstybės miestų ir tikrai vertėtų pastatyti jiems po paminklą, bet juk yra tik du.
Dar kartą perskaičiusi Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2003 m. birželio 26 d. nutarimą Nr. N-2(87) „Dėl moterų pavardžių darymo“ ir etnologo Liberto Klimkos nuomonę šiuo klausimu, dar aštriau išgyvenau užuojautą visoms toms vargšiukėms, kurios tekėdamos pasirinko pašaipią, žeminančią pavardę, tiksliau pravardę, nes juk būtent tokia forma lietuviai išreikšdavo nemeilę, panieką pagarbos nevertoms moterėlėms. Ir skambėdavo tos p(r)avardės bjauriai, kaip keiksmai: Vepsnė, Purlė, Rantinė, Sakaliūnė, Karponė, Tekurė, Nirčė… Menu, turėjome keturias Mažyles – dvi karves, antelę ir brezentinę, „kolchozo“ nuvažinėtą ir išmestą mašinytę, dar „viliuku“ vadintą. Tiesa, dar buvo juoda kalytė – Mažylė. Gyvuliukui toks vardas visai normaliai skamba, bet juk girdime taip save „įvertinant“ mokytojas, gydytojas, architektes, ekonomistes, žurnalistes…
Už ką jos save šitaip? Ar gali būti, kad bent minimaliai raštinga moteris nesuprastų, ką daro? Ar gali būti, kad nebūtų girdėjusi taip pašiepiant kokią netikėlę, kad nebūtų nieko apie tai skaičiusi? Darykime prielaidą, kad, nepaisaint diplomų, mokslo cenzų ir vardų, moterėlė mano, kad pavardė – jos asmeninis reikalas. Galėtume su tuo sutikti, jeigu mūsų, Lietuvoje lietuviškai kalbančiųjų, būtų ne 1,5 milijono, o bent jau 150 milijonų. Dabar, kai branginame kiekvieną savo žodį, per amžius ir negandas atsineštą iki mūsų dienų, spjauti į tos kalbos vieną iš dviejų unikumų – ponios pavardės priesagą – barbariška. Juolab kad, pagal minėtą nutarimą, pavardės forma pasirenkama ne gimstant, o tekant, todėl šeiminės padėties ji niekaip nemaskuoja.
Antra vertus, moteriai tekant gauta pavardė – ne sava, ji gauta kaip dovana, kuri, žinoma, gali būti, bet gali ir nebūti labai brangi. Juolab kad ta pavardė gali būti ir laikina. Šiandien ji – Čiurlė, rytoj – Murlė, poryt – Sūdžiūnė… Štai garsi Lietuvoje mėgėja tekėti, kalbama, jau aštuntą kartą ištekėjo. Mūsų rekordų knygoje neradau daugiausia kartų pavardę pakeitusios ponios rekordo, bet gal pražiopsojau.
Bet kokiu atveju, kai moteris renkasi pavardę be priesagos -ien-, -(i)uvien-, ji naikina savo, lietuvių, kalbos vieną iš dviejų unikumų, vadinasi, ir pačią kalbą, o per ją – ir tautą. Gal nesąmoningai, gal kada nors „suauga į protą“, suvokia suklydusi ir pasistengia nelikti savo klaidoje? Bet turbūt dažniau – sąmoningai, atvirai parodydama, kad ji yra savo tautos priešas, nuožmiai, per patį jautriausią jos esaties veiksnį – kalbą, naikinanti ją.
Bet atsisukime į kitą pusę – į ponios vyrą. Šiam jo pavardė nėra nei svetima, nei laikina, ji yra jo prosenelių, senelių, tėvų, jo paties, jo vaikų ir vaikaičių pavardė. Ar jam ji taip pat neverta pagarbos, jeigu jis sutinka su niekinančia, žeminančia jo ponios pasirenkama jo pavardės forma?
Savo kalba bendraujanti tauta – buvimo, gyvenimo, gyvybės įrodymas, kuriai, kaip ir bet kokiai gyvybei, pavojingas nematomas, mažulytis virusas. Patekęs į plitimui ir dauginimuisi palankias sąlygas, pagal visus gamtos dėsnius, nedelsdamas jis imasi šito žygio. Kai jis parklupdo palankių dauginimuisi sąlygų sudarytoją, šis tik tada jį pastebi, imasi gynybos, kovos už būvį ir toli gražu ne visada tą kovą laimi.
Čia – tokia alegorija, kuri gal kiek pateisintų Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimą Nr. 2 (87), esą Komisijos nariai nesuprato, nepagalvojo vargšai, kad tą niekingą virusą pasigaus tiek iki šiol savęs toli gražu neniekinusių ponių. Kai kurios iš jų pageidavo visai nekalto efekto – trumpesnės pavardės, kad nesulūžtų užsieniečių liežuvių kaulai, tardami kokių penkių skiemenų lietuvišką pavardę. Pritaikius minėtą nutarimą, vienu skiemenėliu ta pavardė sutrumpėtų. Kokia laimė! Tokiu atveju islandai arba arabai visai neturi sąžinės ir neužjaučia, tarkime, anglosaksų, o ir mūsų pačių, nes nesuka sau galvos, kad mums sunku jų begalinio ilgumo arba po kelis žodžius sudarytas pavardes sklandžiai ištarti.
Stabtelėkime ir dar truputį pamąstykime: gal čia, anot politikų ir diplomatų, „ėjimas žirgu“? Valstybei ne tik žingeidu, bet ir gyvybiškai svarbu (vardan savo saugumo) suvokti, o dar geriau – susiskaičiuoti, kiek priešų, pačių pikčiausių ir pavojingiausių – vidaus priešų, ji turi. O štai čia – puikiausia metodika: priėmei nutarimą „Dėl moterų pavardžių darymo“ ir gali nieko daugiau nedaryti, nes moterys pačios save suregistruoja. Pripliusuoji antra tiek, nes kiekviena turi vyrą, ir ramu. Lietuvių kalbos priešų, vyrų ir moterų, sąrašas su vardais, pavardėmis ir adresais parengtas. Tauta sako, kad geriau protingas priešas, nei kvailas draugas, todėl tie ir tos, kurios subjaurojo savo pavardes per kvailumą, taip pat visai motyvuotai bus sąraše.
Birutė Žymantienė
Autorė yra pedagogė, rašytoja ir publicistė, vienuolikos knygų autorė.