Tęsinys. Pradžia – Nr. 4 (735)
Gyvenimo vingiai
Visas mano gyvenimas yra susijęs su gamta ir žemės ūkiu, ypač su gamtosauga. Neseniai paminėtas mano 85-metis. Vaikystė prabėgo prie Arimaičių ežero (Radviliškio r.), kur tėvai turėjo 12 ha ūkį. Ganiau avis, dirbau įvairiausius darbus tėvų ūkyje, o vėliau, nusavinus ūkininkų žemę, kolūkyje. Su pagyrimu baigiau Kauno sodininkystės-daržininkystės technikumą, po to – Lietuvos žemės ūkio akademiją. Ketverius metus tarnavau sovietiniame Baltijos laivyne. Grįžęs beveik 45 metus dirbau Lietuvos žemdirbystės institute, kur nuėjau kelią nuo agronomo sėklininko iki vyriausiojo mokslininko ir skyriaus vedėjo pareigų. Parašiau kelis šimtus straipsnių, parengiau keliolika knygų. Sukūriau keliolika daugiamečių ankštinių žolių ir burnočių, sorų ir grikių veislių, vykdžiau jų sėklininkystę.
Apgyniau daktaro ir habilituoto daktaro disertacijas. 15 metų (eidamas antraeiles pareigas) dėsčiau Šiaulių universiteto studentams gamtosauginio ugdymo dalykus. Ten man buvo suteiktas profesoriaus vardas. Likimas lėmė pažinti prof. P. Vasinauską, M. Strukčinską, A. Stancevičių, akad. A. Būdvytį, A. Onaitį, Č. Kudabą ir daugelį kitų asmenybių, įnešusių didelį indėlį į mūsų žemės ūkio mokslo raidą. Labai gaila, kad tokių didžiavyrių nebeturime dabar.
Visa tai leido įsilieti į aktyvią visuomeninę veiklą, susijusią su Lietuvos žemės ūkiu ir gamtosauga. Beveik 10 metų buvau Kėdainių rajono tarybos narys, vadovavau „Tatulos karstinės zonos programos“ kūrimui, buvau vienas iš Lietuvos ekologinės žemdirbystės kūrėjų ir ilgametis tarybos narys. Nemažai rašiau ir kalbėjau apie žemės ūkio pertvarką, bendravau su daugybe pažįstamų ūkininkų.
Dar sovietmečiu Maskvos Timiriazevo žemės ūkio akademijoje su pagyrimu baigiau vienuolikos mėnesių trukmės anglų kalbos kursus ir buvau ruošiamas stažuotei Kanadoje, bet tuomet KGB neišleido. Kadangi mokėjau anglų kalbą, Atgimimo pradžioje pavyko laimėti konkursus stažuotėms Švedijoje, Olandijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, kur gana išsamiai susipažinau su šių nuostabių šalių žemės ūkio ekologizavimu ir gamyba. Savo patyrimą ir įspūdžius aprašiau laikraščiuose ir žurnaluose, apie tai skaičiau paskaitas įvairiuose seminaruose ir konferencijose. Gaila, kad nedaug kas įsiklausė į mano ir kolegų pasiūlymus.
Atgimimo pradžioje parašiau knygelę „Alternatyvi žemdirbystė“. Signatarė Rūta Gajauskaitė padėjo ją išleisti ir išdalino visiems to meto Seimo ir Vyriausybės nariams. Tačiau daugelis mūsų pasiūlymų liko neįgyvendinti ir tapo dar aktualesni dabar. Todėl ir kyla žemdirbių neramumai. Beveik prieš 10 metų įsitraukiau į sambūrio „Patirtis“ gretas, kur rengiame įvairius pasiūlymus aukščiausiai valdžiai. 2022 m. buvau apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi. Negaliu ir dabar likti nuošalyje, sunkiai sprendžiant dabartines Lietuvos žemės ūkio ir jo ekologizavimo problemas. Jau ne pirmą kartą siūlau, kaip galėtume jas racionaliau spręsti:
- Sustabdyti nekontroliuojamą žemių bei miškų supirkimą ir ūkių stambinimą. Išaiškinti, kas yra tie supirkėjai, kurie, nepaisydami jokių apribojimų, superka žemę ir miškus visoje Lietuvoje. Nutraukti išmokas ūkiams, kurie viršija leistiną 500 ha naudmenų plotą. Jei 500 ir daugiau hektarų turintis žemvaldys neišsiverčia be dotacijų, jis turėtų ieškoti kitokios veiklos. Sutaupytas lėšas reikia skirti agroserviso ir kooperacijos tinklo sukūrimui kiekviename rajone ir žalinimo problemų sprendimui.
- Pirmenybę teikti išskirtinės kokybės ir ekologiškų maisto produktų gamybai. Smulkiems ūkiams Lenkijos pavyzdžiu suteikti supaprastintą natūrinio ekologinio ūkio statusą ir mokėti išmokas už gamtosauginių problemų sprendimą bei saugaus ir sveiko maisto produktų gamybą.
- Siekiant išsaugoti dirvožemį, vandenis ir bioįvairovę, būtina apriboti mineralinių trąšų naudojimą – ne daugiau kaip po 100 kg/ha NPK. Sumažinti registruotų pesticidų asortimentą iki 40–50. Dabar jų registruota per 450, todėl jokios laboratorijos nepajėgios nustatyti jų ir ypač jų mišinių poveikį tiek dirvožemiui, tiek maisto produktams. Uždrausti glifosatų naudojimą bent prieš pat derliaus nuėmimą, nes Lietuvoje jau sunku rasti pesticidais neužterštų, tinkančių ekologinės žemdirbystės plėtrai, plotų.
- Visi ūkiai privalo turėti bent 3–4 laukų sėjomainas, kuriose nors vienas iš jų būtų daugiametės žolės ar sideraliniai augalai, nes tik jie išsaugo ir gerina natūralų derlingumą bei saugo dirvožemius nuo erozijos. Dirvožemių apsaugai nuo erozijos ir bioįvairovės išsaugojimui būtina pagaliau pradėti laukų apsauginių juostų bei gojelių sodinimo vajų. Atgaivinti augalų ir gyvulių veislių, prisitaikiusių prie mūsų šalies agroklimatinių sąlygų, sėklininkystę ir veislininkystę. Dabar į įvairių augalų veislių, auginamų Lietuvoje, sąrašą kasmet įtraukiama keliasdešimt naujų, neaiškios vertės užsienietiškų veislių, o už registravimą kai kam „nubyra“ nemaži pinigai. Pakaktų ūkininkams pasiūlyti po kelias geriausias kiekvienos augalų rūšies veisles. Tada palengvėtų ir supaprastėtų jų sėklininkystė. Sėklų prisiaugintume patys ir nebereikėtų kasmet mokėti milijonus eurų užsienio augalų selekcijos firmoms.
- Žalienos – tvarios žemdirbystės pagrindas. Sėjomainose auginami dobilai, liucernos ir kiti ankštiniai augalai bei įvairūs jų mišiniai su varpinėmis žolėmis yra nereiklūs trąšoms, jų priežiūrai dažniausiai nereikia pesticidų. Šios veislės yra pigaus ir vertingo pašaro šaltinis, saugo ir gerina dirvožemius, yra puikus prieglobstis daugeliui gyvūnų, paukščių, varliagyvių bei vabzdžių populiacijoms. Tą puikiai suprato mūsų seneliai ir tėvai. Menu tuos laikus, kai vien dobilų Lietuvoje buvo auginama daugiau nei pusė milijono hektarų. Netgi N. Chruščiovo laikais lietuviai išsaugojo žalienas, nors buvo raginami jas išarti ir apsėti kukurūzais. Graudu, kai į Vilnių su brangiausiais traktoriais ir kitomis mašinomis suvažiavę dabartiniai ūkininkai visai Lietuvai šaukia, kad 60 tūkst. hektarų žalienų atnaujinimas neva sugriaus jų didžiulius ūkius.
Gaila, kad baigiame sužlugdyti gyvulininkystę. Laukuose vis mažiau matosi besiganančių galvijų, nes jie dažniausiai visus metus laikomi tvartuose ir šeriami koncentruotais pašarais, visokiais papildais, antibiotikais ir net genetiškai modifikuotų sojų rupiniais. Panašiai kaip vištos ar kailiniai žvėreliai. Pieno primelžiama daug, tačiau jo kokybė – prastoka, o savikaina – didelė. Karvutė yra tarsi mėsai malti mašinėlė: ką įdėsi, tą ir gausi. Čia ir slypi problema, kad jos produktyvios būna vos kelias laktacijas, nes, siekiant tokio milžiniško primilžio, susidėvi jų organizmas.
- Žemės ūkio mokslas ir konsultavimo tarnyba, finansuojami iš valstybės biudžeto, daugiau dėmesio turėtų skirti smulkių ir vidutinių šeimos, ypač ekologinių, ūkių problemoms spręsti. Labai gaila, kad yra sunaikinti beveik visi buvę mūsų eksperimentiniai ūkiai, kurie galėjo tapti šiuolaikiniais parodomaisiais ūkiais ar net ekologiniais kaimais, kaip yra Skandinavijos šalyse ar Šveicarijoje. Ten kiekvienas gali akivaizdžiai įsitikinti, kaip reikia racionaliai ūkininkauti ir gauti patarimų įvairiausiais klausimais, nes ūkiuose, dažnai apsiavę guminiais batais, visą vasarą pluša konsultantai ir mokslo darbuotojai. Pavyzdžiui, Vokietijoje vien parodomųjų ekologinių ūkių yra daugiau nei 200. Lietuvoje beliko tik Giedrikų ūkis Biržų rajone ir V. Genio ūkis Ukmergės rajone.
Parodomųjų ūkių kūrimui Olandijos pavyzdžiu galėtume panaudoti dalį savivaldybėms perduotų 120 tūkst. hektarų valstybinės žemės plotų, įrengiant juose pavyzdines sodybas ir 99 metams jas išnuomojant perspektyvioms šeimoms.
Pradedama kalbėti apie natūralių pievų atkūrimą nenaudojamuose plotuose, bet kol kas tokių, mūsų jaunystės pievų, neteko matyti ne tik ūkiuose, bet ir mokslo įstaigose. Todėl esame priversti išradinėti dviratį, kai Šveicarijoje, Austrijoje ir kitose šalyse jų atkūrimas jau yra įprastinė praktika. (Pabaiga – kitame numeryje)
Prof. habil. dr. Antanas Svirskis