Pabaiga. Pradžia – Nr. 4 (735)
Šveicarija – žemiškas rojus žmogui ir gamtai bei sektinas pavyzdys Lietuvai
Nemažai mūsų valdininkų, mokslo darbuotojų ir net žemdirbių jau turi galimybę lankytis daugelyje Europos šalių. Jie galėtų pasimokyti, kaip tvariai ūkininkauti ir saugoti gamtą, kaip išvengti klaidų. Deja, pas mus einama lengviausiu keliu: auginame tik varpinius javus, rapsus, cukrinius runkelius ir dar keletą kitų augalų rūšių. Pavyzdžiu galėtų būti Šveicarija ir Skandinavijos šalys. Man labiausiai patiko nuostabios šalies – Šveicarijos – žemės ūkis. Šveicarijos plotas – 41,3 tūkst. kv. km, taigi maždaug trečdaliu mažesnis nei Lietuvos. Du trečdalius šalies užima sniegu ir ledu padengti kalnai, uolos, miškai ir alpinės pievos. Tik ketvirtadalis teritorijos tinka žemdirbystei. Tačiau šioje šalyje gyvena 8 mln. žmonių. Apie 40 proc. (1,7 mln. ha) teritorijos sudaro žemės ūkio naudmenys. Tris ketvirtadalius šio ploto užima pievos ir ganyklos. Todėl nenuostabu, kad 75 proc. žemės ūkio produkcijos Šveicarija gauna iš gyvulininkystės.
1992 m. Šveicarijoje buvo surengtas referendumas, kur buvo klausiama, koks turi būti šalies žemės ūkis ateityje. Absoliuti referendumo dalyvių dauguma pasisakė už žemės ūkio ekologizavimą. Vidutinis ūkio dydis – 14,2 ha. 1998 m. šalyje buvo 76 tūkst. ūkių, iš kurių net 6 400 yra ekologiniai. Nemaža jų dalis pasirinko biodinaminę žemdirbystės sistemą. Įvairūs paramos fondai apmoka beveik 50 proc. ūkininkų žemės ūkio sąnaudų. Todėl pagamintos ekologinės žemdirbystės produkcijos kainos nedaug skiriasi nuo integruotų ūkių produkcijos kainų ir turi didelę paklausą. Chemizuoti ūkiai Šveicarijoje iš valstybės negauna jokios paramos. Todėl beveik visi žemdirbiai pradėjo ūkininkauti pagal integruotos žemdirbystės programą, kurioje gerokai ribojamas pesticidų ir cheminių trąšų naudojimas. Šioje veikloje geri jų pagalbininkai – žemės ūkio mokslas ir konsultavimo tarnyba. Yra didelis biopreparatų pasirinkimas.
Šveicarijoje lankiausi tris kartus. Neteko girdėti dejuojant, kad čia ūkiai – per smulkūs. Šveicarijoje žemės ūkio veikloje dalyvauja vos 4 proc. dirbančiųjų, tačiau tvarka švytinčiuose kaimuose ir tobuluose vienkiemiuose gyvena kur kas daugiau triūsiančiųjų jau kitose srityse ir pensininkų. Galbūt dėl to šveicarai, nepraradę ryšio su gamta, rūpinasi jos, o kartu ir žmogaus, išsaugojimu. Šio kalnuoto krašto landšaftas yra toks įvairus, kad šalyje galima rasti vos ne visos Europos agroklimatinių regionų juostas. Dauguma sėjomainų laukų yra vos 1–2 ha. Todėl jiems pakanka šiuolaikinės mažagabaritės technikos ir nereikia plačių kelių. Beveik visi ūkiai yra mišrūs, augina įvairių rūšių ir veislių augalus bei gyvulius, turi nedideles produkcijos perdirbimo linijas, kuriose gamina sūrius, mėsos gaminius, kepa sausainius ir kitokius produktus, kuriuos dažniausiai parduoda nuolatiniams pirkėjams.
Nedirbami plotai, apsauginės juostos ir net pakelės primena natūralią, gražią pievą. Jiems prižiūrėti ir tvarkyti skiriamas nuolatinis dėmesys. Šioje šalyje, nepaisant gamtinės aplinkos įvairovės, didelės pagarbos miškams ir kitiems želdiniams bei riboto žemės naudmenų ploto, valstybė skatina laikinai nedirbamas žemes konservuoti ir natūralizuoti, kartu išsaugant ir gyvąją gamtą. Ūkininkai, nutarę nedirbti ne mažiau kaip 7 proc. viso savo ūkio ploto ir tvarkingai jį prižiūrėti bent penkerius metus, iš valstybės kasmet gauna kompensaciją, kuri prilygsta 5 tonų už ha kviečių derliaus kainai. Šie plotai užsėjami, paprastai, pievų augalų sėklų mišiniais, kur yra primaišyta bent 30 pievų gėlių rūšių sėklų. Tokiais sėklų mišiniais apsėjamos ir pakelės bei vandens telkinių apsauginės juostos.
Natūralios pievos žydi visą vasarą. Pagrindinis reikalavimas – jas nušienauti tik vieną kartą, kai subręsta dauguma mišinyje augančių augalų sėklų. Pievų gėlių sėklų auginimu užsiima keliolika ūkių, kurie sėklas net eksportuoja ir brangiai parduoda įvairiose šalyse. Lankėmės ūkyje, kur du broliai ūkininkai atsisakė 200 melžiamų karvių fermos ir ėmėsi auginti pievų gėles. Jie augina apie 120 rūšių pievų gėlių sėklas, išleido gražiai iliustruotą katalogą ir kainoraštį. Įdomu tai, kad beveik visos šiame kataloge įvardintos pievų gėlės augo arba auga ir Lietuvoje.
Negali atsidžiaugti šių ūkininkų darbais bei pelnu, todėl nenuostabu, kad žiemas jie leidžia šiltuose kraštuose. Kai kurių rūšių pievų gėlių sėklos kainuoja nuo keliolikos iki kelių šimtų eurų už kilogramą, tačiau jos yra smulkios, todėl į varpinių žolių sėklų mišinį ne tiek daug jų reikia dėti. Svarbu, kad kvadratiniame metre sudygtų ne mažiau kaip 30 įvairių augalų rūšių. Toks yra natūralių pievų standartas. Reikėtų, kad ir mūsų šalyje atsirastų bent keli tokie sėklininkystės ūkiai: pinigai liktų Lietuvoje, o visą vasarą žydinčios pievos džiugintų visus.
Išsamiai susipažinome su Reinau „Sativa“ sėklininkystės ūkiu. Tai UAB, kuri trisdešimčiai metų išsinuomojo vienuolyno ūkį ir ėmėsi visapusiškos veiklos: įkūrė kelias įmones, pieninę, lentpjūvę, laiko 60 karvių, prižiūri vynuogyną, vykdo biodinaminę žemdirbystę ir užsiima žmonių su psichine negalia socialine rūpyba bei reabilitacija. Bendrovei vadovauja garsus psichiatras ir politikas Martinas Otto su kolegomis. Jis ne kartą lankėsi mūsų šalies ekologiniuose ūkiuose. Šiame ūkyje yra įdarbinta apie 100 žmonių, 20 iš jų – neįgalieji. Valstybė tiems, kurie įdarbina neįgalų žmogų, moka po 60–80 frankų už dieną.
Svarbiausia bendrovės „Sativa“ veiklos kryptis – aprūpinti ekologinės žemdirbystės ūkius sėkla, nes nuo 2004 m. IFOAM sprendimu šiuose ūkiuose galima sėti tik ekologiškai išaugintų augalų veislių sėklas. Ūkis daugina 300 įvairių augalų rūšių ir veislių sėklas. Taikoma 12 laukų sėjomaina. Ūkis sėklas paruošia, supakuoja ir parduoda tiesiogiai, be tarpininkų. Turi daugiau kaip 400 nuolatinių pirkėjų. Ūkio specialistai patys parenka tinkamiausias ekologiniam ūkininkavimui veisles. Pagrindiniai ekologiniuose ūkiuose auginamų veislių kriterijai – atsparumas ligoms ir kenkėjams bei sugebėjimas stelbti piktžoles ir vienodu laiku subrandinti sėklas. Veiklos rezultatai – jau akivaizdūs. Pavyzdžiui, šiame ūkyje auginamų atrinktų morkų veislių sėkla jau aprūpinama dauguma Šveicarijos ir trečdalis Prancūzijos ekologinių ūkių.
Be viso to, Reinau bendrovės nariai užsiima kraštovaizdžio modeliavimu. Nors ir stokoja žemės, jie 30 ha skyrė miškui sodinti ir natūralioms juostoms formuoti. Šveicarai įsitikinę, kad ekologinės žemdirbystės ūkiuose kas 40 metrų turėtų būti natūralios gamtos juostos. Gamtiniu požiūriu svarbiausias dalykas čia yra miško ir lauko, upės ir pievos riba. Apskaičiuota, kad pievose gyvena ir peri 5, miške – 7, o pamiškėse – net 30–40 paukščių rūšių.
Martinas su pasididžiavimu parodė apie 100 metų gyvatvorę, kurioje auga apie 30 medžių bei krūmų rūšių, ir natūralias skiriamąsias laukų juostas. Augalų rūšys taip parinktos, kad nesudarytų tinkamų sąlygų ligoms ir kenkėjams plisti, sukurtų palankią atmosferą paukščiams, naudingiems vabzdžiams bei kitiems gyvūnams veistis ir daugintis. Šis ūkis turi 150 ha nuosavos žemės, dar šiek tiek jos nuomoja, jam priklauso ir 70 ha miško. Žemė – nederlingas lengvas priemolis ant žvyro (humuso yra tik apie pusė procento).
Visoje ūkio teritorijoje įrengtas požeminis drenažas, kuris Reino vandeniu drėkina laukus. Anksčiau ūkis kasmet naudojo daug mineralinių trąšų (vien azoto – apie 70 tonų). Mineralines trąšas pakeičia 130 galvijų (tame skaičiuje – 60 melžiamų karvių) mėšlas ir kompostai bei biodinaminiai preparatai. Kaip žalioji trąša čia paplitusios garstyčios ir rapsai. Karvės, šeriamos vien žoliniais pašarais, duoda 20 ir daugiau litrų pieno per parą. Šeriant papildomai koncentratais, primilžis būtų dvigubai didesnis, tačiau tada karvės daug greičiau „pasentų“, o dabar jos lieka produktyvios aštuonias ar net daugiau laktacijų. Jos gydomos homeopatiniais vaistais, pieno savikaina – gerokai mažesnė, o jo kokybė – nuostabi. Kas trukdo bent keletą tokių ūkių turėti ir Lietuvoje?
Prof. habil. dr. Antanas Svirskis