Atkūrus nepriklausomą valstybę, bet netekus Vilniaus, Kaunas 1919 m. sausį tapo laikinąja Lietuvos sostine.
Šiuo įvykiu prasidėjęs dvidešimtmetis pakeitė Kauno veidą. Čia pradėjo kurtis ir veikti svarbiausios valstybės institucijos, daugelis kitų nacionalinės reikšmės įstaigų ir organizacijų, dirbo Respublikos Prezidentas, Seimas, Vyriausybė. Laikinojoje sostinėje koncentravosi prekyba ir pramonė, reikėjo atnaujinti miesto infrastruktūrą, numatyti miestų planavimo ir plėtros įžvalgas. Kauno miesto planavimui buvo reikalingi tikslūs stambaus mastelio planai. Šių planų sudarymo reikmėms būtinas geodezinis punktų tinklas. Tokį tinklą galima sukurti, vykdant trianguliaciją. Tarpukariu Europos valstybėse šie planai buvo sudaromi trianguliacijos metodu, t. y. tolygiai išsidėsčiusių ir sudarančius trikampius punktų tinklu.
1924 m. Kauno miestui pirmą kartą suprojektuotas trianguliacijos tinklas, kuris apėmė tuometines Vilijampolės, Aleksoto, Žaliakalnio, Naujamiesčio ir Žemųjų Šančių teritorijas. Projektavimo ir geodezinius matavimo darbus atliko inžinierius Zenonas Bačelis. Trianguliacijos tinklą sudarė 36 atraminiai punktai, išsidėstę 16 kv. km Kauno miesto teritorijos plote. Jie fiksuoti vietovėje, suteikiant jai pavadinimą. Koordinatėms skaičiuoti reikalingi duomenys gauti, matuojant geodeziniu prietaisu.
Tuometiniuose leidiniuose randame ir jo straipsnių, iš kurių matyti, kad Z. Bačelis rūpinosi vykdomais geodezijos ir žemėtvarkos darbais visoje Lietuvoje. Jis pasižymėjo kaip darbštus, besidomintis naujovėmis ir pasiekė gerų rezultatų, pertvarkydamas Lietuvos žemėtvarkos ir geodezijos veiklą. Z. Bačelio iniciatyva 1937 m. pasiūlyta matininkystės mokslų reforma. Matavimo specialistų rengimas tapo kokybiškesnis ir atitiko tuo laikotarpiu vykdomus profesinius poreikius.
Prieš 90 metų, t .y. 1934 m., „Savivaldybės“ laikraščio Nr. 10 straipsnyje „Miesto nuotraukų organizacijos klausimu“ rašoma: „Pagrindinių geodezinių darbų (trianguliacijos, poligonometrijos ir precizinio arba tikslaus niveliavimo) darymas reikalauja daug laiko, nes pagrindinių taškų padėtis turi būti rasta su reikalinguoju, iš anksto nustatytu tikslumu. Tenka daryti daug įvairių matavimų ir skaičiavimų, kol yra gaunamos kelios dešimtys arba keli šimtai taškų, kitaip tariant, jų savitarpinė padėtis ir aukščiai. Taškų padėtį charakterizuojantieji skaičiai gali būti surašyti keliuose puslapiuose. Šitokie, ne specialisto akimis žiūrint, „menki” rezultatai stebina miesto savivaldybes, kurioms iš tiesų sunku suprasti, kodėl tie keli šimtai skaičių taip brangiai kainuoja. Dažnai abejojama, ar jie iš viso yra reikalingi, ar kartais tai nėra priemonė kuo daugiausiai iš miesto ištraukti pinigų. Rašančiajam teko pačiam panašią nuomonę išgirsti ir teko aiškinti, kad tai nėra inžinierių išmislas, o būtinas reikalas. Minimi keli šimtai skaičių yra tas pagrindas, tie matmenys, kurie sudaro miestų nuotraukų esmę ir kurie vėliau yra ataudžiami detaliomis nuotraukomis. Be vietinės trianguliacijos, ją paremto poligonometrinio tinklo ir precizinio niveliavimo neįmanoma jokia didesnio miesto nuotrauka.“
Kaunui sparčiai augant, turima pirmoji trianguliacija netenkino poreikių: dauguma punktų vietovėje nebuvo išsaugoti. Dėl tuo metu naudotų geodezinių prietaisų buvo nepakankamas punktų tikslumas. 1936 m. buvo suprojektuotas naujas geodezinis tinklas taip, kad vienas geodezinis punktas vidutiniškai tektų 1 kv. km miesto ploto ir užtikrintų 10 cm ribinį tikslumą. 1936 m. miesto teritorija apėmė apytiksliai 40 kv. km plotą, tačiau dėl miesto perspektyvinės plėtros tinklas buvo sudaromas 120 kv. km plotui.
Dirbdamas Žemės tvarkymo departamento direktoriumi, Z. Bačelis paskelbė nemažai straipsnių: „Žemėtvarka ir žemės reforma” („Matininkas”, 1926 m., Nr. 2–3), „Žemių atsienojimai” („Matininkas”, 1927 m., Nr. 1 ir 2), „Kaip pagreitinti žemių nusausinimą“ (ten pat), „Žemės varžytinės žemėtvarkos darbuose” („Matininkas”, 1929 m., Nr. 2), „Žemėtvarkos projektas” („Matininkas”, 1929 m., Nr. 3), „Žemės kainojimai prie žemėtvarkos darbų” („Žemėtvarka ir melioracija”, 1930 m., Nr. 1), „Trobesių nusikėlimas besiskirstančiuose viensėdžiais kaimuose ir atlyginimas už palikimą jų vietoje” („Žemėtvarka ir melioracija”, 1930 m., Nr. 2), „Kaip manoma tvarkyti žemėtvarkos darbus” („Žemėtvarka ir melioracija”, 1930 m., Nr. 3), „Ipotekiniai žemės matavimai Šveicarijoje” („Žemėtvarka ir melioracija”, 1931 m., Nr. l), „Žemėtvarkos ir žemės nuosavybės santykiai” („Žemėtvarka ir melioracija”, 1938 m., Nr. 3), „Miestų žemių tvarkymas” („Žemėtvarka ir melioracija”, 1938 m., Nr. 6), „Teisinė sauskelių santvarka Lietuvoje“ („Žemėtvarka ir melioracija”, 1940 m., Nr. 3).
Zenonas Bačelis (1892–1973)
Pirmosios Kauno miesto trianguliacijos vykdytojas inž. Zenonas Bačelis gimė 1892 m. sausio 4 d. Panevėžio apskrityje ūkininko šeimoje. 1918 m. baigė Maskvos žemėtvarkos institutą ir iki 1921 m. dirbo hidrotechnikos darbus. 1922 m. Z. Bačelis grįžo į Lietuvą ir spalio mėnesį buvo paskirtas Kauno savivaldybės Matavimų skyriaus viršininku. Eidamas šias pareigas, jis, kaip jau minėta, suprojektavo ir įgyvendino pirmąją Kauno trianguliaciją. Vėliau dirbo Žemės tvarkymo departamente, o 1927 m. tapo šio departamento direktoriumi. Už nuopelnus žemėtvarkai ir geodezijai apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu.
1944 m. artėjant sovietų armijai, pasitraukė į Vakarus. Tapo San Paulo (Brazilija) lietuvių savišalpos ir kultūros bendruomenės „Lituania“ steigėju ir pirmininku. 1967 m. Z. Bačelio iniciatyva atkurta Brazilijos lietuvių bendruomenė. Mirė 1973 m. rugpjūčio 23 d. San Paule.
Valdas Urbanavičius
Autorius yra Kauno kolegijos dėstytojas, Lietuvos kartografų draugijos valdybos narys. Straipsnyje panaudotos nuotraukos iš autoriaus asmeninio archyvo.