Skambus pavadinimas – „Istorija ir mokslas“ (lot. Historia et scientia) apibūdina Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrijos (LMIFB) kasmet rengiamas konferencijas, kuriuose pranešimus pristato Lietuvos aukštųjų mokyklų ir mokslo centrų atstovai bei nepriklausomi tyrėjai. Bendrija, veiklą pradėjusi 1950 metais, vienija entuziastus, skiriančius savo laiką mokslo raidos tyrimams. Šiemet LMIFB konferencija buvo dedikuota iškiliam mąstytojui Imanueliui Kantui jo gimimo 300-ųjų metų sukakties proga. Lietuvoje tai pirmasis šiai garbingai sukakčiai skirtas renginys. Sulaukta ir pasisakymų apie mokslo muziejų padėtį ir svarbą, pranešimų apie kitas iškilias asmenybes.
Konferencija truko dvi dienas. Balandžio 4 d. mokslo filosofai rinkosi Vilniuje, Lietuvos kultūros tyrimų institute, o kitą dieną mokslo istorikai posėdžiavo Kaune, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejuje.
Mokslo istorikų sekcijoje perskaityta 20 pranešimų. Bendrijos pirmininkas dr. Ramūnas Kondratas apžvelgė I. Kanto įtaką gamtos mokslų plėtotei, akcentuodamas ir Vilniaus universitete XIX a. vykdytus tyrimus. Apie I. Kanto biografiją, jo ryšius su Lietuva ir jo pasiekimų svarbą kalbėjo klaipėdietė, naujausios knygos „Imanuelio kelias“ apie šio filosofo gyvenimą autorė dr. Jūratė Sučylaitė. Konferencijos dalyviai turėjo galimybę pamatyti knygą, kurios sutiktuvės bus balandžio 22 d. (per I. Kanto gimtadienį), Klaipėdos apskrities viešojoje bibliotekoje, pavadintoje jo vardu.
Prof. Juozas Banionis priminė, kaip I. Kanto sukaktis minėta prieš šimtmetį, kai straipsnį apie I. Kantą ir matematiką publikavo Kauno universitete tuomet dirbęs Otas Folkas (Otto Volk, 1892–1989). Dr. Veronika Girininkaitė pasidalino žinia apie aptiktus Vilniaus universiteto bibliotekoje I. Kanto bičiulių, Karaliaučiaus pirklių britų Josepho Green ir Robert Motherby laiškus ir svarstė, ar buvo daugiau asmenų, pažinojusių I. Kantą bei Vilniaus universiteto rektorių, astronomą Martyną Počobutą. Šiedu mokslininkai – beveik vienmečiai. M. Počobuto gimtadienio trijų šimtmečių sukaktį galėsime minėti 2028 metais. Kitą šių metų svarbią datą – 150 metų nuo Mykolo Eustachijaus Brenštejno (Michał Eustachy Brensztejn, 1874–1938) gimimo – priminęs prof. Libertas Klimka pristatė šios išskirtinės asmenybės svarbą Lietuvos kultūros istorijai. Ilgus metus dirbusio Vilniaus universiteto bibliotekoje, uoliai rinkusio etnografinius objektus, parašiusio kapitalinį tyrimą apie liejininkystę ir straipsnius horologijos tema M. Brenštejno atminimą šiemet pagerbs ir speciali konferencija Vilniuje, vyksianti spalio 3 d.
Mokslo muziejų Lietuvoje temą gvildeno keletas pranešėjų. Audronė Veilentienė apžvelgė Kauno technologijos universiteto muziejaus istoriją ir dabartinę neguodžiančią jo padėtį, Tauras Mekas pabrėžė abipusę mokslo muziejaus ir universiteto nenutrūkstamo ryšio svarbą. Dr. Eugenija Rudnickaitė pasidalino įspūdinga statistika, liudijančia išskirtinį visuomenės susidomėjimą Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto Geologijos ir mineralogijos katedros Geologijos muziejaus veikla ir ekspozicijomis, tačiau apgailestavo, kad geologijos žinios šiandien lieka praktiškai neprieinamos Lietuvos moksleiviams, nes šio mokslo turiniui, nepaisant jo pamatinės reikšmės, neskiriama dėmesio bendrojoje švietimo programoje.
Dr. Birutė Railienė sudomino faleristika, papasakojusi apie įmonių, įstaigų, organizacijų istoriją, įamžintą proginiuose ženkleliuose, ir apžvelgė Ženklelių muziejuje renkamą kolekciją Lietuvos medicinos tema. Iš dr. Silvos Žilinskaitės pranešimo sužinojome, kokius, kartais net egzotinius vaistinius augalus augino Vilniaus universiteto botanikos sodas ir apie kokią augalų įvairovę liudija senieji Vilniaus gydytojų išrašyti receptai. Prof. Vinco Būdos pranešimo herojus –nepelnytai primirštas XIX amžiaus pradžios mokslininkas ornitologas, Vilniaus universitete besimokęs grafas Konstantinas Tyzenhauzas (Konstanty Tyzenhaus, 1786–1853). Kaip pabrėžė pranešėjas, grafo K. Tyzenhauzo įspūdingi piešiniai, kolekcijos ir ankstyvi, net anksčiau nei Č. Darvino publikuoti, paukščių klasifikavimo darbai padarytų garbę bet kuriai valstybei.
Dr. Vilma Gudienė pasakojo apie vieną Lietuvos universiteto Medicinos studijų kūrėjų – Petrą Raudonikį (1869–1950), vadovavusį Farmakognozijos katedrai, įkūrusį Medicinos fakulteto vaistinę, taip pat apie šio mokslininko vargus sovietinio režimo metais. Prof. Rimantas Vaitkus kartu su prof. Gervydu Dieniu apžvelgė pirmuosius biochemijos tyrimus Vilniaus universitete, atliktus dar XIX a. pradžioje ir apibūdintus Andriaus Sniadeckio veikaluose, bei kalbėjo apie biochemijos svarbą naujausiais laikais, vainikuotą prof. Virginijaus Šikšnio ir jo kolegų darbų visuotiniu pripažinimu. Pasakodama apie JAV Rokfelerio fondo įtaką mokslo vystymuisi tarpukario Lietuvoje, dr. Judita Puišo pabrėžė prof. Vinco Čepinskio (1871–1940) darbų svarbą.
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos darbuotojos Eglė Paškevičiūtė-Kundrotienė pristatė tebevykdomą, bet finišo tiesiojoje esantį darbą – daugiatomės dr. Jono Basanavičiaus bibliografijos rinkimą, o dr. Giedrė Miknienė – pranešimą apie rengiamą nacionalinę retrospektyviąją bibliografiją, skirtą 1924 metų lietuviškai spaudai. Dr. Laima Petrauskienė apžvelgė neseniai į Anapilį išėjusio prof. Jono Rudoko (1936–2023) nuopelnus ir jo parengtas publikacijas. Pranešėja priminė, kad paskutinė mokslininko monografija, parengta apie Augustiną Voldemarą, liko rankraštyje.
Vilniaus universiteto studentė Gintarė Grušaitė vaizdžiai papasakojo apie radiologijos pirmeivę tarpukario Lietuvoje dr. Pauliną Kalvaitytę-Karvelienę (1886–1967), jos įdirbį ne tik praktinėje veikloje, bet ir dėstant, referuojant spaudoje užsienio probleminius straipsnius. Šiaulių architektūros tyrėjas dr. Sigitas Saladžinskas pristatė Šiaulių sukilėlių paminklo komplekso istoriją ir dabartinę jo padėtį, pasidalino prisiminimais apie bandymus sovietmečiu sumenkinti šį monumentą. Džiugu, kad šalia memorialo esančiai gatvei suteiktas šio monumento kūrėjo, žymaus architekto Karolio Reisono vardas. Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorė dr. Vilija Grincevičienė kartu su prof. habil. dr. Vilija Targamadze pristatė pranešimą apie Lietuvos didaktinės minties kūrėją ir istorikę prof. Magdaleną Karčiauskienę.
Prisodrinta aktualios informacijos, konferencijos diena neprailgo. Kaip pastebėjo bendrijos pirmininkas prof. dr. Ramūnas Kondratas, susitikimas Kaune patvirtino LMIFB siekį atstovauti visos Lietuvos regionų mokslo istorijai. Dėkojame konferencijos organizatoriams ir svetingiems istorinių muziejaus rūmų šeimininkams, visiems renginio rėmėjams, informaciniam rėmėjui – Lietuvos mokslininkų laikraščiui „Mokslo Lietuva“, pranešėjams ir klausytojams. Tikimės, kad daugelis šią dieną išgirstų pranešimų bus publikuoti ir susilauks pelnyto visuomenės dėmesio. Daugiau informacijos – LMIFB tinklalapyje http://www.moksloistorija.lt/. Visų pranešimų santraukas galima rasti bendrijos internetinėje svetainėje, kai kurios iš jų bus paskelbtos ir „Mokslo Lietuvoje“.
Dr. Veronika Girininkaitė