2023 m. gruodžio mėnesį, kaip visada, nutariau aplankyti savo giminaitę vienuolę seserį Monikutę Gavėnaitę – nuvežti savos gamybos sulčių, kitų lauktuvių. Visada buvo gera aplankyti ją monsinjoro Alfonso Svarinsko bute. Monikutė buvo ištikima šios istorinės vietos saugotoja. Jos prižiūrimi Monsinjoro namai buvo tikras muziejus, kuriame gyveno mylimo Monsinjoro atmintis.
Monsinjoras Alfonsas Svarinskas savo atsiminimuose (https://partizanai.org/failai/pdf/) rašė: „Sesuo Monika Gavėnaitė man labai daug padėjo. Laisvės kovose ir Nepriklausomybės laikais visada ji buvo patikima bendražygė. Mintyse vis sakydavau: Dieve, jei nutarsi katrą pasišaukti, pirma tegul mirtis aplanko mane. Kai 2011 metais sausio mėnesį susirgau, nutariau testamentu visą savo palikimą pavesti seseriai Monikai. Taip pat ir butą Odminių gatvėje (10–2). Jai pasakiau, kad buto niekam nei atiduosiu, nei parduosiu. Tebūna jis paminklas Pirmosios Nepriklausomos Lietuvos sukūrimui. Juk šiame bute buvo svarstoma Lietuvos Nepriklausomybės vizija. Čia gyveno prelatas Mykolas Krupavičius ir kiti valstybės kūrėjai. Visą gyvenimą vadovavausi nuostata – niekam nieko neparduoti, o tik atiduoti.
Taigi mano sprendimas – palikti šį butą gerų žmonių globai, kad jis būtų vieta rinktis patriotams, katalikiškų organizacijų nariams, kurie tęstų kovą už Lietuvą ir Bažnyčią. Vėliau testamentą perrašiau Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijai, nes sesuo Monika neturi jokio turto ir sumokėti mokesčių negali. Manau, Eucharistinio Jėzaus seserys, turbūt labiausiai pasižymėjusios kovoje su KGB, leidžiant „LKB Kroniką“ ir pogrindžio spaudą, įgyvendins mano valią. 2013 m. už Laisvės kovą Monika Gavėnaitė apdovanota Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi.”
Šiemet, vasario mėnesį, apsilankiusi monsinjoro Alfonso Svarinsko bute, negalėjau patikėti tuo, ką pamačiau. Butas ištuštėjęs, visos jo relikvijos dedamos į dėžes, daiktai ir knygos išdalijami. Sužinojau, kad dar spalio mėnesį butas buvo parduotas verslininkui, kuris supirko visus to namo butus. Net ir paveikslus nuo sienų vienuolės jam parduoda…
Po monsinjoro mirties jo butas tapo vienuolyno turtu. Sesers Monikutės dėka jame gyveno tikra vienuolyno dvasia. Be to, ji uoliai rūpinosi Laisvės gynėjo, triskart politinio kalinio paskutinės valios pildymu. Daug kartų žodžiu ir raštu ji beldėsi į Kauno ir Vilniaus vyskupų širdis ir duris, skundėsi, kad jos vienuolyno seserys nejaučia ir nesupranta pareigos vykdyti paskutinę mirusiojo valią, tačiau niekas į jos prašymus nekreipė dėmesio. Tiesiog buvo pasakyta, kad vienuolynų turtu ir testamentų vykdymu rūpintis pavesta Panevėžio vyskupui L. Vodopjanovui.
Supratau, kad vienuolyno slenkstį peržengė ir į seserų širdis įsismelkė šlykštus godumas. Anksčiau galiojo sprendimas, kad butas bus neliečiamas, kol sesuo Monikutė bus gyva. Vienuolės veikė gudriai. Nedrįso butą parduoti, kol Monikutė buvo energinga. Bet kai sulaukusi 96 metų ji ne viską pradėjo suvokti, susilpnėjo jos atmintis, vienuolės pradėjo veikti. Ne dėl istorinės atminties išsaugojimo, dėl pinigų… 2024 m. kovo 1 d. seserį Moniką išvežė į Šiluvą. Autorė yra partizano Juozo Astrausko-Žaibo anūkė. Pavardė – redakcijai žinoma. Šaltinis: www.pozicija.org