1945 02 06 – 2024 04 08
Balandžio 8 d. į Anapilį išėjo Lietuvos mokslininkų sąjungos ir Lietuvos geografų draugijos narys, ilgametis Vilniaus universiteto profesorius habilituotas fizinių ir technologijos mokslų daktaras Paulius Kavaliauskas. Jis žinomas kaip aplinkosaugos ir kraštotvarkos metodologinių pagrindų, šalies saugomų teritorijų sistemos, valstybinių parkų ir gamtinio karkaso koncepcijos, visos kraštovaizdžio politikos kūrėjas, itin reikšmingų kraštovaizdžio tyrimų ir planavimo darbų autorius, prisidėjęs prie daugelio teisės aktų, strateginių dokumentų rengimo.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, P. Kavaliauskas buvo įtrauktas į Vyriausybės sudarytą administracinių ir teritorinių regionų reformos rengimo grupę, kuriai vadovavo būsimasis Klaipėdos universiteto rektorius Stasys Vaitekūnas, ir netrukus tapo vienu iš pagrindinių šios reformos autorių. Daugiau kaip tris dešimtis specialistų sutelkusi grupė 1990–1993 m. parengė atkurtos valstybės teritorinės ir administracinės pertvarkos koncepciją, siekdama kuo sklandesnio aktyvios pilietinės visuomenės susitelkimo, darnios visų valstybės regionų ekonominės ir etnokultūrinės raidos. Grupė išanalizavo valstybės teritorijos administracinio valdymo patirtį Pirmojoje Respublikoje (1918–1940) ir kitų Europos valstybių praktiką bei naujausias jų administracinio valdymo kaitos tendencijas, ypač atkreipdama dėmesį į Jungtinės Karalystės, Skandinavijos ir Vidurio Europos patirtį. Parengti reformos dokumentai buvo įteikti Seimui ir Vyriausybei. Tačiau 1992 m. rinkimus laimėjusi Lietuvos demokratinė darbo partija (pavadinimą pakeitusi į LKP) nebuvo pasirengusi esminei administracinio valdymo pertvarkai ir net nesiryžo šių dokumentų pristatyti aptarimui Seime. Šios partijos iniciatyva buvo paskubomis suformuota alternatyvi grupė, iš esmės užblokavusi tolesnę reformos eigą ir palikusi sovietinio režimo įvestą valstybės teritorijos skirstymą rajonais, dabar pervardintais savivaldybėmis.
Paulius Kavaliauskas gimė Kurkliuose (Anykščių r.). 1967 m. baigė Vilniaus universitetą, dirbo Lietuvos statybos ir architektūros institute. 1976 m. tapo Vilniaus universiteto dėstytoju, 2000–2006 m. buvo Bendrosios geografijos, 2006–2011 m. – Geografijos ir kraštotvarkos katedros vedėjas. 1993 m. P. Kavaliauskui suteiktas profesoriaus vardas. Jis buvo Lietuvos nacionalinio atlaso rengimo mokslinis redaktorius, 1984–2005 m. – mokslinio žurnalo „Geografija“ atsakingasis redaktorius.
Profesorius yra beveik dviejų dešimčių mokslinių monografijų arba jų dalių autorius, parengė (kai kuriuos su bendraautoriais) daugiau nei 350 mokslinių ir daugiau kaip 120 mokslo populiarinamųjų straipsnių, 33 žemėlapius Lietuvos nacionaliniam atlasui. 2011 m. išleido knygą „Kraštovaizdžio samprata ir planavimas“, prisidėjo rengiant „Aiškinamąjį geografijos terminų žodyną“ (2021). P. Kavaliauskas yra vienas žymiausių Lietuvos geografų, aplinkosaugininkų, kraštotvarkos metodologinių pagrindų, šalies saugomų teritorijų sistemos, valstybinių parkų bei gamtinio karkaso geoekologinės koncepcijos ir visos kraštovaizdžio politikos kūrėjas. Vadovavo Perspektyvinei saugomų teritorijų schemai, tapusiai sudėtine kompleksinės gamtos apsaugos schemos dalimi, regioninių parkų steigimo programai, buvo pirmojo Lietuvos teritorijos bendrojo plano rengimo, daugelio valstybinių parkų planavimo darbų mokslinis vadovas. Sukūrė metodologinius pagrindus Lietuvos nacionalinių parkų sistemai, dalyvavo rengiant pirmojo šalies nacionalinio parko pirmąją planavimo schemą.
Prof. P. Kavaliauskas 1995 m. pelnė V. Adamkaus premiją, 2004 m. tapo Lietuvos mokslo premijos laureatu. 2006 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu. Lietuvos mokslininkų sąjunga reiškia gilią užuojautą velionio artimiesiems ir kolegoms. „Mokslo Lietuvos“ informacija