Sveika gyvensena ir valstybinė sveikatos apsauga
Dar studijų Kaune metais Pranas Šerpytis turėjo galimybę bendrauti su profesoriais Algimantu Mickiu ir Jurgiu Brėdikiu. Kaip pripažįsta pats mokslininkas, ši patirtis pravertė visam gyvenimui. Baigęs studijas, P. Šerpytis pradėjo dirbti Vilniaus Santariškių klinikose anesteziologu ir netrukus, paragintas prof. Aleksandro Laucevičiaus, pasuko į kardiologiją. Tokiam apsisprendimui įtakos padarė ir pažintis su širdies chirurgijos pradininkais Algimantu Marcinkevičiumi ir Vytautu Sirvydžiu. Tačiau P. Šerpytis primena, kad dar būdamas vidurinės mokyklos mokiniu ir rinkdamasis profesiją, labai daug skaitė: „Perskaičiau, kaip 1967 metais Kristianas Bernardas persodino širdį. Tai labai plačiai nuskambėjo. Pagalvojau, kad su tokia specialybe žmogui gali padėti. Prisimenu Santariškes, kai ten statėsi medicinos miestelis. Galvojau, kad ten galėčiau dirbti. Ir kartais mintys materializuojasi.“
Kalbėdamas apie kardiologo darbą, P. Šerpytis teigia, kad ši sritis, kaip ir visa medicina, pastaruoju metu keičiasi labai greitai. Prie šių pokyčių labai prisidėjo naujosios informacinės technologijos, nes, iškilus neaiškumams, galima pasikonsultuoti su kolegomis iš viso pasaulio. Viename interviu P. Šerpytis pažymėjo: „Jei mus kas nors užmigdytų dešimtmečiui, atsibudę nebežinotume, kaip dirbti. <…> Dabar ateina naujas etapas, nauja karta, kuri privers keistis ir mane. Todėl džiaugiuosi, kad turiu galimybių dirbti su būsimaisiais medikais ir jausti naujovių atėjimą.“
Tačiau naujosios technologijos kartu yra ir nuolatiniai dirgikliai, todėl sveikos gyvensenos įgūdžius reikia diegti nuo vaikystės. Profesorius sakė: „Labai džiaugiuosi, kad Vilniuje turime programą „Tuk tuk, širdele“. Jaunieji gydytojai važiuoja ir aiškina vaikams mokyklose rizikos veiksnius. <…> Jei žmogus nesivalo dantų, jam iš burnos sklinda blogas kvapas. Tada sakome, kad jis yra labai nekultūringas, apsileidęs. Bet jei žmogus gyvena nejudriai, visuomenė jį pakenčia.“ Todėl P. Šerpytis pataria ne tik patiems judėti, bet ir paskatinti artimus žmones: „Galime ir gimtadienius arba šeimos šventes pažymėti, surengdami išvykas.“ Pažįstantieji profesorių žino, kad jis praktikuoja vaikščiojimą su šiaurietiškomis lazdomis, greitą ėjimą, važinėja dviračiu, bėgioja, todėl nesistebi jo energija ir žvalia nuotaika.
Nesveikas gyvenimo būdas, karštligiškas skubėjimas ir neigiamos emocijos labiausiai trumpina gyvenimą. Dar 2019 m. rodytoje televizijos laidoje „Stilius“ prof. P. Šerpytis pabrėžė, kad didžioji daugelio jaunų žmonių bėda yra ta, kad jie visko nori „čia ir dabar“. Gyvenimo planus, kuriuos anksčiau žmonės įgyvendindavo per penkerius metus, šiais laikais norima įgyvendinti per vienerius: „Dauguma žmonių gali prailginti savo gyvenimą, tačiau… stengiasi jį sutrumpinti. Ir prie to prisideda netgi pavydas.“
Kalbėdamas apie sveikatos apsaugos sistemą, P. Šerpytis akcentuoja, kad Lietuvoje labai trūksta kardiologų. Dauguma šios srities specialistų susitelkę didžiuosiuose miestuose: „Žmonės serga ne tik Vilniuje, bet ir rajonuose. Jie irgi turėtų gauti pakankamą medicinos priežiūrą.“ Gerai žinoma problema – medikų emigracija. Jokia paslaptis ir ją skatinančios priežastys, bet ar valdžios struktūros suvokia, kokius finansinius nuostolius Lietuva pastoviai patiria dėl šios emigracijos, ir ar bent svarsto sprendimus, kaip ją sumažinti? Kiek Lietuvoje parengtų medikų dirba Norvegijoje, Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje ir net JAV? Nesunku suskaičiuoti, kiek valstybei kainuoja kardiologo parengimas ir kiek mes dabar nemokamai jų išdalijame turtingesnėms valstybėms, taip „sutaupydami“ jų lėšas specialistų rengimui.
Kovo 5 d. atsiimdamas mokslo premiją Lietuvos mokslų akademijoje, profesorius pažymėjo, kad Lietuvos kardiologų darbai keitė Europos medicinos įstaigose vykdomas gydymo gaires. Organizuota vienuolika tarptautinių konferencijų, kuriose buvo aptarti Lietuvos kardiologų tyrimai, o šiose konferencijose dalyvavo „svarbiausi pasaulyje žmonės, kurie dirba šioje srityje“. Prasidėjus kovido epidemijai, pacientams buvo pritaikytos šios komandos narių sukurtos priemonės, „be kurių jie būtų neišgyvenę“. Premijuotos mokslininkų komandos nariai pastoviai dalyvauja kaip kviestiniai pranešėjai pasaulyje organizuojamuose kardiologų renginiuose ir kaip visateisiai nariai tarptautiniuose mokslo projektuose.
Baigdamas pasisakymą, prof. P. Šerpytis įspėjo: „Neramina tai, kad šiuo metu sumažėjo investicijos į kardiologiją ir širdies chirurgiją. Jeigu nebus investicijų, mes tikrai negalėsime konkuruoti su šiuolaikinėmis klinikomis, kurios yra Europoje. Jeigu mes siekiame būti lygiaverčiai, mes turime gauti šias investicijas, kad galėtume tęsti mokslinius tyrimus, kuriais užtikrinama praktikos ir mokslo vienybė. <…> Šiek tiek nusivylimas yra, kad negauname pakankamo finansavimo.“ Dėkodamas kolegoms, profesorius pabrėžė, kad jų darbai – išgelbėtos gyvybės, „kurios mums yra labai svarbios.“
Gyvenimo pamokos
Kardiologas P. Šerpytis teigia, kad gyvenime jam sekasi. Jis gali pasigirti ne tik puikia karjera, bet ir sėkmingai susiklosčiusiu asmeniniu gyvenimu. Pasak profesoriaus, vien tai, kad jis gimė darnioje ir darbščioje šeimoje, yra didelė laimė, o turėdamas puikius mokytojus – savo tėvus – sugebėjo sukurti puikią ir savo šeimą. Tą įrodo jau beveik keturiasdešimt metų trunkanti santuoka su Aurelija, stipria bendraminte, kadaise pasirinkusia farmacininko specialybę.
„Džiaugsmas gimti geroje šeimoje. Galima skaityti įvairius vadovėlius, kopijuoti visokius pavyzdžius, ieškoti internete, kaip gyventi, auklėti vaikus, bet šeima yra pats pagrindinis vadovėlis, iš kurio tu mokaisi. Ir mano šeima, kurioje aš gimiau, buvo tas vadovėlis, todėl tokios patirties nereikėjo ieškoti knygose. Tai yra normalus požiūris į savo artimą, į savo aplinkinius žmones ir į darbą“, – teigia profesorius P. Šerpytis.
Senais laikais daugelis tėvų svajojo, kad jų atžalos pasirinktų gydytojo, mokytojo arba teisininko profesiją, tačiau kardiologas prisimena, kad jo tėvai neturėjo tokių svajonių ir nuo pat mažens jam skiepijo meilę gamtai. Norėjo, kad jis rinktųsi profesiją, susijusią su žemės darbais, ir pratindavo padėti tėvams ūkyje, vesdavo pasivaikščioti po miškus. O kadangi būsimam gydytojui sekėsi piešti, buvo pagalvojęs ir apie architekto amatą. Noras tapti mediku ir gelbėti žmonių gyvybes radosi gana netikėtai. Bet pasirinkęs medicinos studijas, nė karto dėl to nesuabejojo. Todėl nelengvi ir ilgai trukę mokslai jam neatrodė pernelyg didelė našta, kaip ir šeimos sukūrimas dar studentaujant.
Jokia paslaptis, kad studentui nėra lengva išgyventi be tėvų paramos ar be papildomų veiklų laisvu nuo studijų metu. O kai esi ne tik studentas, bet ir šeimos galva, užgriūna dar sunkesnė finansinė našta. Kad išlaikytų šeimą, P. Šerpytis nevengdavo jokių darbų. Jam teko dirbti ir bibliotekoje, ir dengti stogus, kad tik šeimai nieko netrūktų. „Šeimą reikia išlaikyti, o iš tos algos labai sunku tai padaryti. Tai su draugais ir giminaičiais (dabar vienas – geras verslininkas, muzikantas, kitas – diplomatas, trečias – politologas) dengdavome stogus. Per vieną savaitgalį neblogai uždirbdavome. Žmonos nešdavo mums valgyti ir mes labai gražiai bendraudavome ir dirbdavome.“
Turėjęs laisvę rinktis šeimoje, kurioje užaugo, P. Šerpytis tokią laisvę atnešė ir į savo sukurtą šeimą. Jis save vadina liberaliu tėčiu, niekada nesikišusiu vaikams renkantis savo kelius. Jis džiaugiasi, kad du sūnūs ir dukra pasirinko tai, kas jiems arčiausiai širdies. Simona – farmacininkė, kaip ir mama. Vyresnis sūnus Karolis tapo ekonomistu, o vidurinysis Rokas nuėjo paskui tėtį ir įstojo į mediciną. Šiandien sūnus Rokas – jau žinomas kardiologas ir mokslininkas, 2023 m. apgynęs mokslų daktaro disertaciją. Jis sakė, kad nuo vaikystės matydamas, kaip tėtis padeda žmonėms, nė akimirką neabejojo, ką gyvenime rinksis. Jo irgi neatbaidė ilgai besitęsiančios medicinos studijos, negąsdino, kad iš gydytojo algos nebus lengva išlaikyti šeimą. Jis susitaikė su tikimybe, kad, pasirinkus kardiologo kelią, teks nuolatos girdėti palyginimus su garsiu tėčiu. Rokas kalba atvirai – garsi pavardė nėra privalumas, kaip visi yra linkę manyti. „Tai uždeda didelę atsakomybę. Tave visi žino ir niekada nebūni nepastebėtas. Tu visą laiką turi įrodinėti, kad esi ne vien tik vardas, ne vien tik pavardė. Turi kiekvieną dieną atsiduoti šimtu procentų.“
Pasak abiejų gydytojų, kai šeimoje net du kardiologai, kalbų apie ligonius, jų ligų istorijas ar apie naujausius medicinos išradimus sunku išvengti. O istorijų apie išgelbėtus pacientus per visą P. Šerpyčio karjeros istoriją susikaupė nemažai. Tačiau kad ir kokios išskirtinės jos būtų, iki šiol nepamirštamas jausmas apie pirmą kartą gelbėtą žmogaus gyvybę: „Dar buvau jaunas gydytojas. Dirbau Raudonojo Kryžiaus, tada Respublikinėje, ligoninėje ir atvežė jauną vaikiną, kuris skendo. Aš Intensyviosios terapijos skyriuje dirbau pirmą mėnesį. Prisimenu, kaip prijungiau jį prie dirbtinės plaučių ventiliacijos aparato… Jis visiškai atsigavo, aš išėjau su juo pasikalbėjęs. Gedimino prospektu žingsniavau kaip nugalėtojas. Aš buvau toks laimingas“, – prisimena P. Šerpytis.
Garsus kardiologas juokauja, kad nėra pasaulyje sveikų žmonių, yra dar neištirti. Todėl kiekvienas turime gyventi taip, lyg ši diena būtų paskutinė. Tokios mintys jį aplanko atvykus į darbą, kai Intensyviosios kardiologijos skyriuje mato jaunus žmones, kurie dar nėra atšventę nė keturiasdešimto jubiliejaus. „Tu pagalvoji, kaip jie nesaugo gyvenimo. Mes taip bėgame, galvojame, kad galime nudirbti visus darbus, viską padarysime, o pailsėsime rytoj arba po metų, kai sukaupsime kapitalą, kai būsime turtingi. O paskui nebegalime tų pinigų išleisti, jau būna per vėlai.“
Vertybės pagal dešimt Dievo įsakymų
Viename iš gausių interviu profesorius P. Šerpytis sakė: „Man nebuvo svarbu, kuo bus mūsų vaikai. Norėjau, kad pirmiausia jie užaugtų geri, sąžiningi, dori Lietuvos piliečiai, gerbtų tėvus ir kitus artimuosius.“ Tiesa, to nori visi tėvai, vis dėlto ne visiems tai pavyksta. P. Šerpytis sako, kad dviračio čia neišradinėjęs ir didelių filosofijų neišvedinėjęs. Jų šeimos vertybės – dešimties Dievo įsakymų laikymasis ir asmeninio pavyzdžio rodymas – buvo kaip orientyras vaikams, formavo jų požiūrį į gyvenimą. „Ką darai, daryk dorai, ir vaikai tai turi matyti.“