Profesoriui Juozui Paškevičiui – 100 metų
Lietuvos geologų bendruomenė dar 2023 m. pradžioje tarėsi iškilmingai paminėti kovo 19 d. gimusio įžymaus geologo ir paleontologo, Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto Geologijos ir mineralogijos katedros profesoriaus habilituoto daktaro Juozo Paškevičiaus 99-erių metų sukaktį. Lietuvos Ignoto Domeikos draugijos valdyba 2023 m. sausio 11 d. nutarimu už nuopelnus mokslui ir tautai apdovanojo jubiliatą didžiojo mineralogo, švietėjo, rektoriaus, humanisto Ignoto Domeikos sidabriniu atminimo medaliu.
2023 m. kovo 17 d. Geomokslų instituto Juozo Dalinkevičiaus auditorijoje jubiliatą pasveikino Vilniaus universiteto (VU) rektorius akademikas Rimvydas Petrauskas, Chemijos ir geomokslų (CHGM) fakulteto dekanas akademikas Aivaras Kareiva, buvęs VU rektorius akademikas Benediktas Juodka ir kiti kolegos. Konferencijos dalyviai išklausė dr. Eugenijos Rudnickaitės pranešimą apie profesoriaus mokslinę veiklą, 70 metų trukusį pedagoginį darbą ir jo išaugintas naujas geologų kartas. Profesoriui Juozui Paškevičiui įteiktas Ignoto Domeikos atminimo medalis už išskirtinius jo nuopelnus mokslui bei kultūrai ir už Ignoto Domeikos (1816–1822 m. VU auklėtinio) paveldo tyrimus bei jo vardo garsinimą pasaulyje. Profesorius J. Paškevičius pasidalino mintimis apie mokslo ir asmenybės santykį, aptarė ištirtas silūro gelmių paslaptis. Savo ilgo amžiaus pavyzdžiu jis įrodė tvirtą lietuvių charakterį, meilę gimtajam kraštui ir savo protėviams.
Toje įsimintinoje popietėje kolegos dar ilgokai diskutavo apie šių dienų gyvenimo aktualijas. Puikiai nusiteikęs profesorius išlydėtas į namus. Tačiau gal kažkas vyko ne taip, o gal tai tik sutapimas, kad po poros dienų, t. y. kovo 21 d., jis pasijuto blogai ir buvo paguldytas į VU Santaros ligoninę. Deja, jam padėti jau nebepavyko: kovo 28 d. profesorius J. Paškevičius, ką tik pradėjęs skaičiuoti savo šimtuosius gyvenimo metus, iškeliavo Amžinybėn. Taigi šiemet šio įžymaus mokslininko, daugelio knygų autoriaus 100 metų sukaktį paminėjome jau be jo.
Prisimintina J. Paškevičiaus septynis dešimtmečius trukusi mokslinė ir pedagoginė veikla Vilniaus universitete. Ji prasidėjo 1952 m., kai būsimasis profesorius, tada baigęs geologijos studijas, buvo paskirtas Gamtos fakulteto Geologijos ir mineralogijos katedros dėstytoju. Taip jau sutapo, kad 1950–1953 m. Vakarų Lietuvoje, Stoniškiuose buvo gręžiamas gilusis gręžinys, kuris pirmą kartą Lietuvoje kirto visą nuosėdinę storymę ir 2012 metrų gylyje pasiekė prekambro kristalines uolienas.
Tada ir paaiškėjo, kad po devono uolienomis čia slūgso dar virš 1000 metrų silūro, ordoviko ir kambro nuosėdinės uolienos, užpildančios paleozojinės Baltijos sineklizės dubumą. Štai šią didžiulę uolienų storymę tuometinis katedros vedėjas prof. Juozas Dalinkevičius ir pavedė tirti jaunajam dėstytojui J. Paškevičiui. Be to, tuo metu Lietuvoje buvo gręžiama ir daugiau gręžinių, vadinamų struktūriniais ir parametriniais, skirtų tirti gelmių sandarą ir jų naftingumo perspektyvas.
Tai ilga istorija, aprėpianti šimtus uolienų kerno dėžių, tūkstančius imstų uolienų sudėčiai ir fosilijoms tirti. Dienų dienas J. Paškevičiui teko dirbti prie paleontologinio mikroskopo. Iš pradžių jis rinko ir kambro, ir ordoviko, ir silūro fosilinę fauną, kurios radinių buvo gausu, tačiau galiausiai apsisprendė išsamiai tyrinėti silūro graptolitus, gerai išlikusius silūro skalūnuose, labai svarbius stratigrafijos tikslams. Tirti kitas fosilijų grupes buvo pavesta jo kolegoms – minėtos katedros ir Geologijos instituto paleontologams.
Paškevičius silūro graptolitų ir stratigrafijos tema 1958 m. apgynė mokslų kandidato, o 1973 m. – mokslų daktaro (dabar – habilituoto daktaro) disertacijas Jis surado naują gentį, pavadintą Lithuanograptus, ir keletą naujų graptolitų rūšių, užmezgė plačius mokslinius ryšius, įgijo tarptautinį graptolitologo autoritetą. Kildamas pedagoginės karjeros laiptais, 1975 m. J. Paškevičius tapo VU GF Geologijos ir mineralogijos katedros vedėju. Jis kruopščiai puoselėjo katedros mokslinį personalą, palaikė klasikines geologų rengimo programas, atkūrė ir išplėtojo VU Geologijos muziejų. Tęsdamas silūro sistemos tyrimus, šioje katedroje sukūrė silūro tyrimų mokyklą, gavusią „Silūro klubo“ vardą.
Prof. J. Paškevičius buvo plataus akiračio mokslininkas, Lietuvos stratigrafinės komisijos pirmininkas, silūro graptolitų tyrimo pradininkas, monografijų autorius, doktorantūros komitetų dalyvis. 1994 m. parengė leidinį „Pabaltijo respublikų geologija“ (lietuvių ir anglų kalbomis), o 2009 m. išleido „Enciklopedinį geologijos terminų žodyną“. Daug rašė mokslo istorijos klausimais, daug metų leido VU mokslinį žurnalą „Geologija“.
Profesorius giliai domėjosi ir Lietuvos etnografija. 2012–2015 m. išleido tris didokas knygas apie gimtąjį etnografinį Dabužių kaimą ir jo gyventojus bei apie savo puoselėjamą sodą Vilniaus miesto paunksmėje. 2022 m., t. y. jau būdamas 98-erių, išleido stambų (358 p. apimties) biografinį veikalą „Gyvenimo ir mokslo Vilniuje apoteozė“.
Kolega Juozas, su kuriuo man teko bendrauti nuo 1953 m. ir 25 metus dėstyti jo vadovaujamoje katedroje, buvo šviesus žmogus, nuosaikaus būdo, labai darbštus ir kruopštus mokslininkas bei pedagogas, beje, ir išvaizdus vyriškis. Kilęs iš kaimo aplinkos, jis jautė stiprų gamtos ir asmenybės ryšį, rinko ir mėgo dainuoti protėvių dainas. Laisvalaikiu mėgavosi sodininkystės, kurią išmanė profesionaliai, teikiamu gamtos vienybės pojūčiu. Profesoriui vadovaujant, universiteto geologai galėjo jaustis, turintys stiprų „stogą“. Gal tokį, kaip gimtuosiuose Dabužiuose, kur kažkada jaunuolis Juozas uždengė savo tėviškės klojimą.
Akademikas Algimantas Grigelis