Ar skaitmeniniai pinigai iš tikrųjų sprendžia krizę – ar tik ją pagreitina?
2025 m. pasirodžiusi Money in Crisis: The Return of Instability and the Myth of Digital Cash (Ignazio Angeloni ir Daniel Gros) yra viena rimčiausių pastarojo meto knygų apie skaitmeninių pinigų fenomeną. Autoriai – ilgametę patirtį turintys Europos pinigų politikos formuotojai ir tyrėjai – siekia atsakyti į klausimą, ar šiandien iš tiesų vyksta „pinigų revoliucija“, ar tik dar viena technologinė transformacija, kurios mastas pervertinamas.
Knygos ašis – tezė, kad pinigai šiandien patiria ne tiek technologinę, kiek institucinę krizę. Skaitmeninės mokėjimų priemonės, kriptovaliutos, stabilkoinai ir centrinių bankų skaitmeninių valiutų (CBDC) projektai atsirado ne vakuume, o po 2008 m. finansinės krizės, kai sugrįžo nestabilumas, išaugo perteklinis likvidumas ir susvyravo pasitikėjimas tradicinėmis finansų institucijomis. Šį laikotarpį autoriai vadina „nestabilumo sugrįžimu“ po vadinamosios Didžiosios moderacijos.
Didžioji moderacija ir jos ribos
Didžioji moderacija gali būti interpretuojama ne tik kaip geresnės makroekonominės politikos ar palankių globalių veiksnių rezultatas, bet ir kaip išplėstinės rinkų talpos laikotarpis. Globalizacija, finansinis gilėjimas ir technologinė integracija reikšmingai padidino ekonominės sistemos absorbcinį pajėgumą, atitolindami struktūrinio prisotinimo ribas ir laikinai mažindami ciklinių svyravimų intensyvumą.
Tačiau talpos plėtra nereiškia, kad disbalansai išnyksta – jie gali būti perkeliami ir kaupiami finansinėje erdvėje, ypač didėjant skolinto kapitalo mastui. Ši dinamika leidžia 2008 m. krizę laikyti struktūriniu lūžio momentu, kai ilgą laiką plėsta rinkų talpa susidūrė su finansinio persotinimo ribomis, o brandžioje sistemoje sukaupta įtampa virto sisteminiu pažeidžiamumu.
Kas yra „skaitmeniniai pinigai“?
Viena svarbiausių knygos stiprybių – aiški sąvokų diferenciacija. Angeloni ir Gros pabrėžia, kad dauguma to, kas šiandien vadinama „skaitmeniniais pinigais“, iš tikrųjų yra klasikiniai pinigai, perduodami skaitmeninėmis priemonėmis. Bankų sąskaitose laikomi eurai ar doleriai, pervedami kortelėmis, programėlėmis ar tarpbankinėmis sistemomis, nėra nauja pinigų rūšis – tai esamos pinigų sistemos technologinė infrastruktūra. Ši skirtis padeda išvengti dažnos klaidos, kai technologinė inovacija painiojama su pačių pinigų prigimties kaita.
Kur kas kritiškiau knygoje vertinami vadinamieji „grynieji“ skaitmeniniai pinigai – kriptovaliutos ir stabilkoinai. Autoriai aiškiai teigia, kad kriptovaliutos neatlieka pagrindinių pinigų funkcijų: jos nėra stabilus apskaitos vienetas, jų vertė smarkiai svyruoja, o kaip mainų priemonė jos išlieka ribotos. Todėl jos veikiau primena spekuliacinę turto klasę nei pinigus. Stabilkoinai, nors ir siekia išlaikyti vertės stabilumą, apibūdinami kaip funkcionaliai panašūs į bankus, tik veikiantys be lygiaverčio reguliavimo ir priežiūros, todėl potencialiai trapūs.
CBDC – pažanga ar rizika?
Didelį dėmesį autoriai skiria CBDC projektams. Nors iš pirmo žvilgsnio centrinio banko skaitmeninė valiuta gali atrodyti kaip natūrali skaitmeninės eros tąsa, pabrėžiama, kad ji gali išbalansuoti esamą bankų ir centrinių bankų komplementarumo modelį. Jei centriniai bankai pradėtų tiesiogiai konkuruoti su komerciniais bankais dėl indėlių, tai pakeistų finansų sistemos struktūrą ir paskatų mechanizmus. Autoriai skeptiškai vertina idėją, kad CBDC suteiktų vartotojui esminę naudą, kurios jau negali užtikrinti esama mokėjimų infrastruktūra.
Istorinis požiūris ir jo ribos
Metodologiškai knyga remiasi istorine ir institucine analize. Nuo senovės Mesopotamijos iki Romos laikų rodoma, kad pinigai visada buvo glaudžiai susiję su technologija, tačiau jų esminės funkcijos – vertės matavimas, kaupimas ir mainų tarpininkavimas – išliko tos pačios. Skaitmenizacija šių funkcijų nepakeičia, o tik suteikia joms naujas formas.
Vis dėlto knyga daugiausia konstatuoja reiškinius, o ne siūlo bendrą dinaminį jų paaiškinimą. Ji įtikinamai parodo, kaip perteklinis likvidumas ir finansinis nestabilumas sudarė sąlygas kriptoturto plėtrai, tačiau mažiau dėmesio skiria sisteminei analizei, kodėl brandžioje ekonomikoje tokie instrumentai tampa patrauklūs būtent tam tikrose ciklo fazėse.
Lietuvos kontekstas: technologinis aktyvumas ir finansinis raštingumas
Lietuvos kontekste ši knyga įgyja papildomą aktualumą. Pastaraisiais metais Lietuva tapo viena aktyviausių jurisdikcijų Europoje kriptoturto ir su juo susijusių finansinių paslaugų srityje. Tai rodo verslumo potencialą ir technologinį atvirumą, tačiau kartu kelia finansinio raštingumo iššūkių. Viešojoje erdvėje dažnai sunku atskirti sąžiningą, bet rizikingą inovacinį verslą nuo schemų, išnaudojančių spekuliacinį entuziazmą ir informacijos asimetriją.
Todėl svarbūs ne tik reguliavimo sprendimai, bet ir nuoseklus ekonominis bei finansinis švietimas, leidžiantis visuomenei atskirti inovaciją nuo imitacijos, o riziką – nuo apgaulės. Be tokio dvigubo pagrindo – institucinio aiškumo ir kritinio supratimo – technologinis atvirumas gali tapti sisteminio pažeidžiamumo veiksniu.
Teorinė refleksija: prisotinimo perspektyva
Knyga taip pat palieka erdvės platesnei teorinei refleksijai. Joje konstatuojama, kad kriptoturto plėtra glaudžiai susijusi su pertekliniu likvidumu ir finansinio nestabilumo fazėmis, tačiau šie procesai aiškinami daugiausia istoriškai ir instituciškai. Pinigų teorijos raidai svarbu identifikuoti sisteminį mechanizmą, paaiškinantį, kodėl brandžios ekonomikos tam tikrais ciklo etapais ima generuoti spekuliacines struktūras.
Šiuo požiūriu Finansinio prisotinimo teorija (FPT) siūlo papildomą analitinį rėmą: artėjant prie ekonominės talpos ir investicinių galimybių prisotinimo ribų, net nedideli likvidumo ar lūkesčių pokyčiai gali sukelti neproporcingas kainų ir rizikos fluktuacijas, o technologinės inovacijos tampa ne tiek produktyvumo, kiek spekuliacinio kaitimo kanalu. Tokia perspektyva neprieštarauja knygos išvadoms, bet jas išplečia.
Išvada
Apibendrinant galima teigti, kad Money in Crisis yra brandi ir laiku pasirodžiusi knyga, kviečianti atsitraukti nuo paviršutiniškų technologinių pažadų ir sugrįžti prie fundamentalaus klausimo – kokius pinigus ir kokią pinigų sistemą norime turėti. Autorių atsakymas nėra revoliucinis, tačiau būtent todėl jis svarbus: stabilumas pinigų srityje dažnai pasirodo vertingesnis už inovacijos greitį.
Prof. Stasys Girdzijauskas
Vilniaus universitetas
ORCID: 0009-0006-7057-276X
Pastaba dėl dirbtinio intelekto naudojimo. Rengiant straipsnį naudotasi dirbtinio intelekto (ChatGPT) pagalba kaip refleksine priemone idėjų struktūrizavimui ir argumentų aiškumo gerinimui. Už straipsnio turinį, akcentus ir išvadas pilnai atsako autorius.
Susiję “Mokslo Lietuvos” tekstai :
Kriptoturtas, „Kapitalas“ ir mokslo tylėjimo kaina – Mokslo Lietuva
Atsakymas kritikams: kodėl Bitcoin kaitimas nėra technologinė klaida, bet sisteminė būsena
Kodėl blockchain kaista kaip rinka? Bitcoin trajektorija – nuo valiutos link lošimo žetono
How Science Became a Tool for Deception Rather Than a Search for Truth