Kriptoturtas vis dar dažnai pristatomas kaip technologiškai neutrali inovacija, kurios ekonominės pasekmės esą priklauso tik nuo individualių investuotojų sprendimų. Tačiau esant trilijoninei rinkos kapitalizacijai, masiškai pasikartojantiems sukčiavimo atvejams ir nuolatiniams smulkiųjų investuotojų nuostoliams, toks požiūris tampa nebe moksliškai neutralus, o etiškai problemiškas. Šioje situacijoje neutralus kalbėjimo tonas pats įgyja normatyvinę[1] funkciją – jis pradeda legitimuoti riziką.
Istoriškai tai nėra naujas reiškinys. Politinės ekonomijos istorijoje jau buvo bandymų „ištaisyti“ ekonominę sistemą remiantis normatyvine idėja, bet nepateikiant veikiančio koordinavimo mechanizmo. Klasikinis pavyzdys – Karlo Markso Kapitalas. Marksas pateikė galingą kapitalizmo kritiką, tačiau neatsakė į esminį klausimą: kaip be kainų sistemos, paskatų ir informacijos signalų racionaliai koordinuoti ekonominius sprendimus. Dėl šios spragos teorinė kritika, perkelta į praktiką, virto politika, kuri ignoravo realius signalus ir sukėlė nuspėjamas, dažnai destruktyvias pasekmes.
Marx ir Bitcoin: ideologijų susidūrimas
Kriptoturto atveju stebime struktūriškai tą patį modelį, tik nauju pavidalu. Bitcoin ir kitos kriptosistemos pristatomos kaip atsakas į „neteisingą“ pinigų emisiją ir politinį savivaliavimą, tačiau jos nepateikia ekonomiškai veikiančio vertės kilmės mechanizmo. Nauji piniginiai vienetai atsiranda ne iš produktyvios veiklos, o iš procedūrinės taisyklės, įšaldytos kode. Emisija atskiriama nuo realaus produktyvumo, o kainų koordinavimas pakeičiamas algoritminiu pažadu.
1 pav. Karlas Marksas ir Bitcoin simbolis: dvi normatyvinės ekonominės koncepcijos, siekiančios spręsti pinigų ir vertės problemą, bet neparemtos veikiančiu ekonominio koordinavimo mechanizmu.
Šią paralelę galima suformuluoti be užuolankų:
Marksas bandė perskirstyti vertę jos nesukūręs, o Bitcoin – sukurti pinigus jų neuždirbęs; abiem atvejais ekonominį mechanizmą pakeičia normatyvinė idėja.
Tai nėra moralinis kaltinimas. Tai metodologinė diagnozė. Kai ekonominė sistema grindžiama teisingumo, neutralumo ar „technologinio objektyvumo“ pretenzija, bet ignoruoja paskatų ir informacijos koordinavimą, ji tampa eksperimentu su prognozuojamomis pasekmėmis. Skirtumas tik tas, kad kriptoturto atveju šis eksperimentas vykdomas ne per viešąją politiką, o per technologinę architektūrą, kuri atlieka politikos funkciją be demokratinės atsakomybės ir be korekcijos mechanizmų.
Čia atsiranda mokslo atsakomybės problema. Akademinė kalba, sudėtingi modeliai, „whitepaper’iai“ ir selektyvūs tyrimų fragmentai sukuria informacijos asimetriją, kurios eilinis investuotojas nepajėgus įveikti. Mokslinė retorika ima veikti ne kaip kritinio vertinimo priemonė, o kaip pasitikėjimo pakaitalas. Tokiu būdu rizikingos ar net žalingos konstrukcijos pateikiamos kaip neišvengiama pažanga.
Ši problema nėra abstrakti ar vien teorinė. Lietuvos patirtis, įskaitant viešai aptartą „Bankera“ atvejį, parodė, kaip sudėtinga technologinė ir pseudomokslinė retorika gali veikti kaip pasitikėjimo pakaitalas, o ne kaip realios ekonominės vertės įrodymas. Šiuo atveju svarbi ne atskiro projekto baigtis, bet pats mechanizmas: kai investuotojas susiduria ne su suprantamais ekonominiais signalais, o su autoritetingai skambančia moksline kalba, kritinis vertinimas pakeičiamas tikėjimu sistema.
Todėl klasikinė politinės ekonomijos grandinė čia veikia visa jėga:
blogos ekonominės idėjos neišvengiamai virsta bloga ekonomine politika, o ši – blogomis ekonominėmis pasekmėmis.
Kriptoturto atveju ši politika realizuojama „neutralia“ kodo forma. Pasekmės – spekuliaciniai burbulai, sisteminė apgaulė, socializuota rizika ir smulkiųjų investuotojų nuostoliai – nėra atsitiktinės. Jos yra loginė idėjinės konstrukcijos išvada.
Todėl mokslas, kuris apie tai kalba neutraliai, bet neįvardija pasekmių, nebelieka stebėtoju. Toks neutralumas tampa instituciniu tylėjimu, kuris pats prisideda prie problemos.
Autoriaus pozicija
Kriptoturtas nėra nei „ateities pinigai“, nei vien technologinė inovacija – tai normatyvinė ekonominė idėja, realizuota technologijos forma. Kai tokia idėja ignoruoja vertės kūrimo ir paskatų koordinavimo mechanizmus, jos pasekmės tampa nuspėjamos. Mokslas, kuris tai nutyli, rizikuoja tapti ne analizės, o legitimizavimo įrankiu.
Prof. Stasys Albinas Girdzijauskas,
Vilniaus universitetas
ORCID: 0009-0006-7057-276X
Pastaba dėl dirbtinio intelekto naudojimo. Rengiant straipsnį naudotasi dirbtinio intelekto (ChatGPT) pagalba kaip refleksine priemone idėjų struktūrizavimui ir argumentų aiškumo gerinimui. Už straipsnio turinį, akcentus ir išvadas pilnai atsako autorius.
Susiję “Mokslo Lietuvos” tekstai :
Atsakymas kritikams: kodėl Bitcoin kaitimas nėra technologinė klaida, bet sisteminė būsena
Kodėl blockchain kaista kaip rinka? Bitcoin trajektorija – nuo valiutos link lošimo žetono
How Science Became a Tool for Deception Rather Than a Search for Truth
[1] Normatyvinis – tai normas, taisykles, standartus ar vertybinius kriterijus nustatantis, reglamentuojantis reiškinys Jis apibrėžia, kaip turėtų būti elgiamasi ar kas yra teisinga, o ne tik apibūdina esamą būseną.