2011 m. lapkričio 10-ąją Vilniaus mokytojų namuose prasmingai paminėtos lietuvių modernios filosofijos vieno iš pradininkų Ramūno Bytauto (1886–1915) 125-osios gimimo metinės. „Mokslo Lietuva“ kiek anksčiau suskubo šią asmenybę pristatyti per du laikraščio numerius (2011 m. Nr. 16 ir 19), bet renginys Vilniaus mokytojų namuose nusipelno, kad jį prisimintume, o tuo pačiu pamąstytume, kiek daug esame skolingi savo tautai išties daug padariusiai asmenybei.
Kas yra toji tautos atmintis, iš kokių elementų sudėliota, kodėl vieniems tos atminties užkaboriuose atsiranda vietos, o kitiems, ne mažiau vertiems, ateina ilgos užmaršties laikai? Lemia kartais keistos, sunkiai suvokiamos priežastys. Juk ir apie gyvuosius galima paklausti: kodėl vienas kūrėjas populiarus, greitai išgarsėja, o kitam, gal net gilesniam, sukūrusiam didesnės išliekamosios vertės kūrinių, tenka metų metus laukti išmušant savosios valandos? Klausimai, į kuriuos tikriausiai būtų tiek atsakymų, kiek atsirastų norinčiųjų į juos atsakyti.
Ramūno Bytauto trumpas, bet labai intensyvus ir produktyvus intelektinis gyvenimas, jo plati visuomeninė raiška kelia daug klausimų, o tai jau patikimas rodiklis, kad šio talentingo mokslo žmogaus ir darbštaus visuomenininko gyvenimas nesibaigė su jo trumpu fiziniu gyvenimu. Net jei tam tikrais istorijos tarpsniais ir buvo primirštas, dar nereiškia, kad jo padaryti darbai ir siekiai nugrimzdo į nebūtį.
Gyvenimo vėjai blaškė Bytautų giminę
Ramūno Bytauto trumpą, bet labai ryškų ir prasmingą gyvenimą knieti palyginti su tyru ryto rasos lašu ant prasiskleidusio žiedo. Tai likimas, kuriame akivaizdžiai ir itin ryškiai atsispindi besiformuojančios modernios lietuvių tautos siekiai ir užmojai, jos geriausių sūnų ir dukterų begalinis noras visas savo jėgas ir gabumus skirti savo tautos išvadavimui iš priespaudos ir tamsybės, kurios juk pakanka kiekvienoje epochoje, neišskiriant nė XXI amžiaus. Kalbėsime apie atstovą kartos, kuri XX a. pradžioje pradėjo susivokti, kas esanti šiame žemės lopinyje, ko norinti ir ko turinti siekti.
Mums rūpima bajorų Bytautų giminės šaka kilusi iš Kelmės krašto, taigi pačios Žemaitijos širdies, o R. Bytauto gimtavietė – Drobūkščiai (senesniuose šaltiniuose rašoma Drabukščiai) Varnių valsčiuje (dabar Telšių rajonas). R. Bytauto tėvas buvo Jonas Bytautas – šį faktą pabrėžė kultūros istorikas Albinas Vaičiūnas, siūlydamas nepamiršti, įtvirtinti mūsų atmintyje. XIX a. antroje pusėje Bytautai jau buvo spėję ne tik nutausti, šeimoje kalbėjo lenkiškai, bet ir nusigyventi, prarasti dvarelį. Tad būsimo filosofo tėvai vertėsi tuo, kad nuomojosi kitų savininkų dvarus, buvo priversti nuolat keltis vis į kitą vietą. Todėl su Bytautais susijusios tokios Žemaitijos vietovės kaip Lendrinė, Verpena, Kražiai. Toks klajokliškas gyvenimo būdas paliko tam tikrą pėdsaką žmonių atmintyje, bent taip tvirtina Albinas Vaičiūnas. Kai prieš gerus trejetą metų Kelmėje vyko Stasiui Šilingui paminėti skirtas renginys, tai prisimintas ir jo artimiausias bičiulis iš gimnazijos laikų Ramūnas Bytautas. Jiedu buvo ne tik bendraminčiai, bendražygiai, bet ir giminės, mat S. Šilingas buvo vedęs R. Bytauto seserį, susilaukė devynių dukrų (viena mirė kūdikystėje), bet nė vieno sūnaus. Tai štai tame Š. Šilingo paminėjime senesni Kelmės krašto gyventojai dar prisiminė bajorus Bytautus gyvenus ir besitvarkiusius viename ir kitame dvarelyje.
Dr. Vaclovas Bagdonavičius pats kilęs maždaug iš tų pačių vietų, kaip ir Bytautai, 40 ar 50 kilometrų į šiaurę nuo Kelmės, netoli Šiaulių, kalba ta pačia dūnininkų tarme. Net ir mokytis jam teko su vienu Bytaučiuku, o jo brolis baigęs tuometį Šiaulių pedagoginį institutą dirbo ar ne Pasvalio rajono švietimo skyriaus vedėju. Gaila, bet tada V. Bagdonavičius nė nepagalvojo, kad tie Bytautai gali būti iš tos pačios bajorų giminės, kuri davė filosofą Ramūną. Dabar būtų pats tas su tais Bytautais kai ką aptarti, tik nepavyksta jų susitikti.
Vadinasi, žmonių atmintyje giminė dar gyva, būtina jos dar pastebimus pėdsakus užfiksuoti ir įtvirtinti. Šių pastangų kaip vienas iš pavyzdžių gali būti ir R. Bytauto minėjimas Vilniaus mokytojų namuose. Tuo labiau, kad vakaro rengėjai atrado ir pasikvietė vieną šios pavardės atstovą iš Žemaitijos – Gediminą Bytautą. Ar turi kokių nors sąsajų su šiuo atveju mums rūpimais Bytautais, dar reikėtų giliau pasidomėti, bet įdomu, kad Gediminas taip pat studijuoja filosofiją, tik ne Maskvos universitete, kaip Ramūnas Bytautas, o Klaipėdos universitete. Maža to, G. Bytautas taip pat rašo eilėraščius kaip kad darė ir jo bendrapavardis, tuos savo eilėraščius skaitė vakaro dalyviams. Kas žino, gal giminėje užkoduoti potraukiai, pomėgiai ir gabumai sunkiai suvokiamu būdu kartais atgimsta kažkelintos kartos palikuonyse.
Kaip iš Romano virto Ramūnu
Klausimas štai koks: kaip nutautėjusių žemaičių bajorų Bytautų šeimoje, kalbėjusioje lenkiškai, galėjo išaugti Ramūnas Bytautas, ne tik savarankiškai išmokęs lietuvių kalbos, bet ir pasukęs su savąja lietuvių tauta, nors kalba, atrodytų, ir buvo skiriamoji siena, kurią dar reikėjo įveikti. Kaip formavosi jo tautinė savivoka, kokios įtakos lėmė pasirinkimą? Daugeliui nutautusių bajorų ši kalbos siena tapo neįveikiama, filosofu tapti buvo paprasčiau negu lietuviu, bet R. Bytautas pasirodė esąs iš kitos tešlos. Žemaičių bajoro savivoka jo prigimtyje toli gražu nebuvo išvėsusi.
Iš pavienių jo biografijos faktų nėra paprasta nustatyti, koks buvo jo tėvų, giminių ir artimiausios aplinkos santykis su lietuviškumu, užgimstančia moderniai mąstančia tauta, bent jau tos tautos atstovų viena ar kita vis drąsesne raiškos forma. Šiuo atveju nekalbame apie lietuvių kalbos svarbos (o gal nesvarbos) suvokimą ir kitus lyg ir tautinius dalykus, kurie viešai gali juk ir nepasireikšti, bet vaidina
svarbų vaidmenį žmogaus vidiniame gyvenime, ne visada viešinamame. Aišku viena: Bytautų šeimoje kalbėta lenkiškai, lietuviškai tėvai nekalbėjo, net ir Ramūnu būsimasis filosofas tapo ne iš karto, nes pakrikštytas ir gimimo dokumentuose buvo įrašytas Romano vardu.
Kai kam gali atrodyti, kad vardas visai nelietuviškas, bet juk ir ne rusiškas. Šio vardo ištakas galima sieti su romaniškuoju kultūros paveldu, tokiais ispanų vardais kaip Raimond, Raimund, o pastaruosius kai kurie tyrinėtojai sieja su germanų Reginmund, sudaryto iš elementų „ragin“ (patarti) ir „mund“ (gynėjas). Sunku įtarti, kad nutautę bajorai Bytautai būtų labai gilinęsi į vardo Romanas prigimtį ir senąsias ištakas. Tiesiog jiems šis vardas patiko, neatrodė pernelyg dažnas, todėl juo ir pakrikštijo sūnų. Vėliau vardas patyrė ištisą kitimo evoliuciją: nuo Romano prie Romo draugų ir artimųjų aplinkoje, pagaliau visiškai lietuviškai skambančio Ramūno. Galutinai sulietuvintas į Ramūną veikiausiai artimiausio bičiulio Stasio Šilingo pastangomis, bet labai vykusiai išreiškė ir paties Bytauto pažiūrų slinktį lietuviškumo ir lietuvybės link. Visiško atsivertimo logiška pasekmė atsispindėjo vardo evoliucijoje, o tai prasminga ir simboliška.
Tokio lietuvinimo atgaline data pradininkais nebuvo nei R. Bytautas, nei S. Šilingas, bent jau kultūros istorikas Albinas Vaičiūnas mums primena kitą pavyzdį. Karaliaučiaus universiteto profesorius Liudvikas Rėza (1776–1849) buvo pakrikštytas dviem vardais – Liudviko Martyno, bet ilgainiui prie šių dviejų vardų pridėjo ir trečią – literatūrinį pseudonimą Gediminas. Mat, Rėza buvo įsitikinęs, kad šis Lietuvos didysis kunigaikštis ir kai kurių rusų žemių karalius buvo kilęs iš kuršių. Nebandydami polemizuoti, ar teisus buvo Rėza, pastebėsime, kad kilęs iš vėliau smėliu užpustyto Karvaičių žvejų kaimo Kuršių nerijoje netoli dabartinės Pervalkos, Rėza tokiu būdu pabrėžė pagarbą savo gentainiui, veikiausiai norėdamas parodyti ir kitiems sektiną pavyzdį.
Pirmoje Vilniaus berniukų gimnazijoje
Kražiuose R. Bytautas mokėsi pradžios mokykloje, o jo kelias iš Žemaitijos į Vilniaus I-ąją berniukų gimnaziją vedė labai jau keistu maršrutu – per Permę. Tame Šiaurės Uralo mieste jis 1896 m. įstojo į parengiamąją gimnazijos klasę. Kokie vėjai vaikinuką nupūtė į tokią tolybę – tyrinėtinas dalykas. Vienas iš klausimų, į kurį kol kas neturime atsakymo.
Iš Permės Romanas Bytautas (tuo metu niekas jo Romu dar nevadino, o lietuviško Ramūno vardo jis gal iš viso dar nebuvo girdėjęs) 1897 m. įstojo į Vilniaus I-ąją berniukų gimnaziją, kuri veikė 1832 m. uždaryto Vilniaus universiteto Didįjį kiemą formavusiuose pastatuose. Kokią įtaką berniukui, išaugusiam į jaunuolį, padarė seniai Lietuvos sostinės vardo netekęs Vilnius ir šio gubernijos miesto I-oji berniukų gimnazija? Nieko stebėtino, kad čia labai greitai persiėmė „kairiosiomis“ pažiūromis. Ši rusiška gimnazija neatsitiktinai pelnė revoliucionierių peryklos vardą, užtektų priminti, kad ją 1885 m. baigė Juozas Pilsudskis (Józef Klemens Piłsudski), o 1887 m. įstojo ir iki 1896 m. mokėsi Feliksas Dzeržinskis (Феликс Эдмундович Дзержинский). R. Bytauto keliai bent jau gimnazijoje nei su J. Pilsudskiu, nei su F. Dzeržinskiu nesusikirto. Priminsime, kad už priklausymą socialistų partijai 1896 m. F. Dzeržinskis buvo pašalintas iš gimnazijos, o Vilniuje su motina gyveno iki 1897 m. kovo mėnesio. Toliau prasidėjo jo kaip profesionalaus revoliucionieriaus kelias. Dviejų vieno lizdo paukščių maršrutai išsiskyrė į visiškai priešingas puses. F. Dzeržinskis įkūrė liūdnai pagarsėjusią Rusijos ypatingąją komisiją (VČK), NKVD, MGB ir KGB pirmtakę, raudonąjį „marą“ patyrusioje Rusijoje be teismo myriop pasmerkęs tūkstančius nekaltų žmonių. Vienas iš Lenkijos socialistų partijos įkūrėjų J. Pilsudskis 1920 m. prie Vyslos sustabdys bolševikų kariuomenės puolimą ir taip apgins Vakarų Europą nuo galėjusios prasidėti „pasaulinės revoliucijos“.
Tai štai R. Bytautas pateko į aplinką, kuri ugdė ne tik klusnius imperijos valdinius, bet ir pasiryžėlius pertvarkyti „seną supuvusį pasaulį“. Kad senoji santvarka ne amžina, darėsi vis akivaizdžiau daugeliui mąstančių žmonių. Rusijos imperija gyveno didelių permainų išvakarėse, epocha ir visa gyvenamoji aplinka veikė pažiūrų kairėjimo linkme, nes ar gali neveikti jaunų protų ir karštų širdžių laisvės, lygybės ir brolybės lozungai? Veikė pagal revoliucinį principą: caras – tironas, o tironų vieta istorijos sąšlavyne kartu su visa tironiją palaikančia sistema. Jeigu Kristus artimo meilės jausmą iškėlė kaip visuotinį jo mokymo pasekėjų siekinį, žmonijos gyvavimo principą, tai revoliucijų epocha suformavo visai kitą brolybės jausmo skirstymo principą: tam davė ir tam, o štai anam, t. y. „klasiniam priešui“, jokios meilės ir gailesčio neliko. Blogiausia, kad patys egzekucijos vykdytojai ir sprendė, kas yra tas „klasinis priešas“.
Gimnazijoje R. Bytautas dalyvavo gimnazistų revoliuciniame judėjime, nuoširdžiai užjautė ir palaikė išnaudojamo proletariato siekius, žodžiu, visa širdimi linko į „kairę“. Tarp bend-ramokslių Vilniuje R. Bytautas ypač suartėjo su Stasiu Šilingu – ši draugystė tęsėsi visą jo neilgą gyvenimą, o ir po R. Bytauto mirties S. Šilingo dėka jis buvo nuolat minimas, prisimenamas, užmaršties plėnys jo artimiausio bičiulio vardo neužklojo. Vilniuje susiformavo jo kaip gabaus visuomenininko veiklos principai, kurie ypač ryškiai atsiskleidė studijų metais Maskvos universitete, į kurį baigęs gimnaziją R. Bytautas įstojo revoliucingais 1905 metais. Savo „kairumo“ principus
R. Bytautas ir S. Šilingas mėgino sutvirtinti Rusijos ir Vokietijos socialistų veikalų studijavimu, abiems teko pauostyti ir 1905 m. revoliucijos parako dūmų Maskvos gatvių barikadose.