Vertėjo P. Dovalgos-Ramučio 100-sioms gimimo metinėms
(1911 10 02 – 1941 11 17)
Pradžia Nr. 2
Petras Algis Mikša,
žurnalo „Lietuva ir Čekija“ redaktorius
Uždarę čekų aukštąsias mokyklas, nacistai užgrobė dar ir ligonines, bendrabučius, kitas švietimo, mokslo įstaigas. Čekų aukštųjų mokyklų patalpos buvo pertvarkytos į vokiečių kareivines, kitas vokiškas institucijas arba buvo perduotos vokiečių aukštosioms mokykloms – jų A. Hitlerio įsakymas nelietė.
Dauguma studentų, atvežtų į Ruzynę, buvo išsiųsti į koncentracijos stovyklą Sachsenhausene – Oranienburge.
Iš Ruzynės kareivinių buvo paleisti tik užsienio ir kai kurie labai jauno amžiaus studentai. Čekų istorikas Tomášas Pasákas teigia, jog gestapo akcijos metu buvo suimta 1 300 studentų. 1 200 suimtųjų išvežta į minėtą koncentracijos stovyklą (jau kitą dieną) dviem traukiniais, akylai prižiūrint ir saugant SS kariams iš SS oberfiurerio Wosse‘s grupės. Prie 1 000 Prahos studentų buvo prijungti Brno, Pršybramo ir Olomouco akademinio jaunimo atstovai.
Ši nacių įvykdyta brutali akcija pavadinta „Sonderaktion. Prag vom 17. November 1939“, siekė tikslo – įbauginti čekų tautą, kad ši daugiau nerengtų panašių demonstracijų, manifestacijų, t. y. numarinti pasipriešinimo judėjimą.
Ypatingoji padėtis Böhmen und Mähren protektorate buvo paskelbta per radiją 1939 m. lapkričio 18 d. 20.30 val.
Ne tik okupacija prislėgė čekų tautą, bet ir gamtinės nelaimės. Dienraštis „Lietuvos Žinios“ 1939 m. birželio 23 d. rašė apie baisius potvynius Čekijoje. Siaučiant audrai ir liūtims, Čekijoje ir Moravijoje daug žmonių nuskendo ar buvo nutrenkti žaibo. Zlyno mieste vanduo apsėmė 800 namų, pakilęs vanduo izoliavo miestą. Liūtys ir potvynis sugriovė 3 betoninius ir 2 medinius tiltus. Vanduo pakilo 7 metrus…
Pranas Dovalga, neabejojame, dalyvavo čekų tautos pasipriešinime okupantams vokiečiams. Jis studijavo Prahoje, taigi, buvo studentas, ir negalėjo nedalyvauti daugelyje čia paminėtų ir nepaminėtų akcijų. Tik jam, kaip užsieniečiui, matyt dar negrėsė koncentracijos stovykla ar kalėjimas. Kol nesame matę jo bylos, saugomos valstybiniame archyve Prahoje, negalime pasakyti, kuo jį kaltino vokiečių gestapas, tačiau mirties nuosprendis šiam vyrui aiškiai byloja jį 1938–1941 metais dalyvavus čekų tautos pasipriešinimo nacistiniam režimui judėjime. Daugelį metų jis buvo tarsi išbrauktas iš mūsų kultūros, literatūros istorijos, nes, nesant viešai paskelbtos jo biografijos, niekas iš mūsų bibliografų, kultūros istorikų ar literatūros kritikų nerašė apie jo nuveiktus darbus. Joks informacinis leidinys ar enciklopedija Lietuvoje ir svetur nepateikia jo biogramos. Skelbdami pirmą kartą spaudoje žinias ir faktus apie šio idealisto, kritusio kovoje už čekų ir slovakų tautų laisvę, gyvenimą ir veiklą, tikimės atsiliepimų iš mūsų skaitytojų pusės, ypač Jonavos rajono gyventojų – gal ką nors girdėjusių apie šį, dabar jau galime sakyti legendinį lietuvių žurnalistą ir vertėją.
Medžiaga apie Praną Dovalgą rinkta Lietuvos istorijos archyve, Lietuvos literatūros ir meno archyve, LCVA, naudotasi Čekijos ir Slovakijos istorikų darbais, tarpukario metų lietuviškąja periodika ir kitais šaltiniais.
Suprantama, kad rusų okupacijos metais apie panašius veikėjus nebuvo galima rašyti („specfondiniai“), todėl niekas į jų veiklą ir nesigilino, o Čekoslovakijoje pirmą kartą Pr. Dovalgos pavardė paminėta 1985 metais.
Šio rašinio autorius baigia rašyti žymiai platesnės apimties darbą, kuriame bus pateikta šaltinių nuorodos, Pr. Dovalgos darbų bibliografija bei kai kurių čekiškų-slovakiškų archyvinių dokumentų vertimai į lietuvių kalbą. Jį numatoma išspausdinti naujausiame „Lietuva ir Čekija“ leidinyje.
Pranas Dovalga buvo aktyvus Lietuvos Respublikos 3-iojo dešimtmečio žurnalistas, visuomenininkas, vertėjas bohemistas. Priklausė sąjungai „Jaunoji Lietuva“, Šaulių sąjungai, daug rašė spaudoje, studijavo Čekoslovakijoje. Ten susipažino ir palaikė ryšius su to meto žymiais čekų ir slovakų rašytojais, žurnalistais: Josefu Knapu (1900–1973), Ferdinandu Peroutka (1895–1978), Josefu Palivecu (1886–1975), Martinu Rázusu (1888–1937), Elo Šándoru (1896–1952), Andrejumi Mrázu (1904–1964) ir kitais. Be abejo, bendravo, buvo pažįstamas su čekoslovakų diplomatais, menininkais ir kitais visuomenės žmonėmis.
Remiantis Telšių vyskupijos kurijos archyvinio fondo duomenimis, Kulvos Romos katalikų bažnyčios gimimo metrikų knygoje rusiškas įrašas byloja, jog 1911 m. spalio 3 (16) d. pakrikštytas Kazimiero ir Onos Čechanavičiūtės Dovalgų sūnus vardu Pranciškus (Vėliau jis rašė: Pranas – P.A.M.], gimęs 1911 m. spalio 2 (15) d. Laikiškių kaime (Jonavos valsčius, Kauno apskr.).
Rusų sovietinės okupacijos metais Laikiškių kaimas, Pabartonių vienkiemis (jį Pr. Dovalga nurodo kituose savo dokumentuose) priklausė Čičinų apylinkei (Centras – Čičinų kaimas), kuri įėjo į Jonavos rajono sudėtį. Pr. Dovalgos slapyvardis Ramutis, kuriuo jis pasirašinėjo savo išverstas knygas iš čekų kalbos, tikriausiai kilęs iš Ramučių miško (ar gyvenvietės) pavadinimo. Gyvenvietė šiuo metu priklauso Karmėlavos seniūnijai. Gyvenvietė ėmė kurtis XX a. 3-iojo dešimtmečio pradžioje, Lietuvos Respublikos vyriausybei pradėjus vykdyti žemės reformą, kai buvusio Davalgonių dvaro žemę padalino kariams savanoriams ir buvusio dvaro darbininkams. Davalgonys (Davalgoniai) žinomi nuo XVI a. Lietuvos Metrikoje 1567 m. minimi šlėktos (bajorai) Davalgos (Dawalgowicze) – iš Karmėlavos parapijos. Mokykloje Pr. Dovalga savo pavardėje po „D“ rašė „a“.
1905 m. Davalgonių dvaro darbininkai dalyvavo 1905 m. anticarinėje demonstracijoje Kaune. XX a. pradžioje netoli dvaro stovėjo vėjo malūnas ant kalvos, todėl buvo matomas net Karmėlavos gyventojų. 1944 m. Davalgonyse rusai įsteigė valdžios mokyklą. 1915 m. vasarą šalia Davalgonių įvyko vokiečių kaizerinės kariuomenės ir besitraukiančios rusų carinės armijos kautynės. 1927 m. Davalgonių dvarą LR vyriausybė padovanojo pirmajam Lietuvos kariuomenės vadui generolui Silvestrui Žukauskui. Išėjęs į atsargą, generolas apsigyveno Davalgonių dvare, čia 1937 m. lapkričio 26 d. jis mirė. Rusų sovietinės okupacijos metais buvęs dvaro pastatas neatpažįstamai pakeistas.
Išlaikęs stojamuosius egzaminus, į Jonavos viduriniąją 4-ių klasių mokyklą Pranas Dovalga buvo priimtas 1921 m. rugpjūčio 24 d. Mokykla įkurta 1920 m. rugsėjo 27 d. ir priklausė Švietimo ministerijai. Mokykla nuomojo Judelevičiui priklausiusį namą ir už nuomą mokėjo 3 200 auksinių per metus. Patalpos, jas patikrinus komisijai, pripažintos „higienos ir patogumų atžvilgiu netinkamomis“. Mokykloje dirbo 5 mokytojai. Dvi mokytojos buvo baigusios Vilniaus moterų gimnazijos 7 klases, vienas mokytojas – baigęs Mokytojų instituto I kursą, kitas – Kunigų seminariją ir St. Naujalio muzikos mokyklą. Mokykloje mokėsi 36 mokiniai. Dviem moksleiviams teko ją palikti, nes prastai mokėjo lietuviškai. Pedagogų tarybos apyskaitoje pažymėta: „Nors Jonavos apylinkė sulenkėjusi ir nežiūrint, kad dėstomoji kalba lietuvių, visgi susirinko pakankamas ir nesitikėtinas skaičius moksleivių“. Svarbiausia problema buvo „nuosavi namai mokyklai“. Labai trūko būtino mokymui pianino, fizikos kabineto, knygų… Mokyklos vedėjas – Jonas Kartanas, 29 metų, buvo baigęs Veiverių mokytojų seminariją. Jis dėstė mokiniams aritmetiką, geometriją ir algebrą. Jį labai vertino Prezidentas Antanas Smetona (apie tai rašo generolas K. Musteikis savo knygoje „Prisiminimų fragmentai“, Londonas, 1970), siūlęs tuometiniam švietimo ministrui L. Bistrui paskirti J. Kartaną Šiaulių gimnazijos direktoriumi. Tačiau ministras su Prezidento prašymu-rekomendacija nesutiko (J. Kartanas tokiai didelei gimnazijai negalėjo vadovauti, nes neturėjo reikalaujamo mokslo cenzo). Dėl šio nuomonių neatitikimo, rašo K. Musteikis, „santykiai tarp Prezidento ir Bistro nutrūko“.
Pranas Dovalga, matyt, buvo gyvas, judrus ir neramus jaunuolis, nes, vartant pedagogų tarybos protokolus, tarp vis šmėkščiojančių pavardžių mokinių, kuriems sumažintas stropumo laipsnis, dažnai kartojama ir Pr. Dovalgos pavardė. 1921 m. gruodžio 20 d. pedagogų tarybos protokole rašoma apie tuo metu šiame regione opią problemą: kaip apsaugoti mokinius nuo girtavimo. Prašoma Švietimo ministerijos – „sumažinti skaičių girtybės įstaigų <…> Tarpe mūsų moksleivių girtuokliavimo nepastebėta, bet Pedagogų Taryba įsitikinusi, kad daugumos namuose svaiginamieji gėrimai yra vartojami“.
1922 m. rugsėjo 17 d. Jonavos vidurinėje mokykloje vykusiame tėvų susirinkime buvo keliamas lotynų kalbos įvedimo (III ir IV klasėse) bei keturklasės vidurinės mokyklos reformos (buvo siūloma ją pertvarkyti į 8 klasių mokyklą) klausimas. Dokumentuose pažymėta, kad „Jonavos miestelio ir apylinkės gyventojai yra neturtingi ir gerokai sulenkėję“.
Klasėje mokėsi dar vienas Dovalga – Kazys. Kol kas nepavyko nustatyti jų giminystės ryšio (brolių vaikai, brolis?). Abu buvo nestropūs ir neklusnūs berniukai. Prano klusnumas 1922 m. spalio 22 d. protokole įvertintas tik trejetu…
Pagaliau 1922 m. mokykla įsikūrė jai tinkamose patalpose, nors ir šioms (Bažnyčios namai) buvo reikalingas remontas. Iš 7 mokytojų nė vienas neturėjo aukštojo išsilavinimo. 1922/1923 mokslo metais joje buvo dėstoma 16 dalykų (disciplinų). 1923 m. pabaigoje Jonavos vidurinėje mokykloje mokėsi 67 berniukai ir 30 mergaičių.
1923 m. vasarą stojančiųjų į I klasę, t. y. kandidatų, buvo 41, priimta 31 mokinys. Jų amžius – 11–16 metų. Tokio amžiaus mokinius priimti į I klasę draudė švietimo ministerija, tačiau mokyklos pedagogų taryba nepaisė šio draudimo, žinodama, kad Jonavos apylinkės yra sulenkėjusios ir vaikai negalėjo išmokti lietuvių kalbos. Be to, kai kurie iš jų su tėvais vėlai grįžo iš Rusijos silpnai mokėdami lietuvių kalbą. Pedagogų tarybos protokole konstatuojama sunki šio krašto žmonių padėtis: „Jonavos apylinkių gyventojai yra labai neturtingi ir jokiu būdu negali leisti ir dauguma neleis savo vaikų į suaugusių gimnazijas Kaune ar kur kitur dėlei savo neturto ir mažo rūpesnio apie vaikų likimą“.
III klasėje, kurią lankė Pranas Dovalga (vis dar rašoma 2-oji pavardės raidė „a“), 1924 metų gale mokėsi 16 berniukų ir 3 mergaitės (iš viso mokykloje – 59 berniukai ir 35 mergaitės; amžius nuo 9 iki 19 metų, taigi, ne visi ir vaikai…).
Pranas Dovalga ir IV klasėje mokydamasis vis dar buvo pedagogų nemalonėje. Cituoju pedagogų tarybos protokolo eilutes: „Už nemandagumą, sauvališkumą, nepaklusnumą ir kitus nusižengimus Davalgai Pranui turėjusiam per tris ketvirtis iš elgimosi po 4 ir jam nepasitaisius, nutarta jo pažymėjime pastatyti elgimosi laipsnis 4“. Ir 1925 m. pavasario laikotarpio įrašai panašūs: „Už netinkamą elgesį ir prasižengimą mokyklos tvarkai, sumažinta laipsnis iš elgesio – Davalgai Pranui – iki 4“.
IV-ą klasę 1925 metais baigė 13 mokinių, tarp jų pirmuoju numeriu sąraše pažymėtas Kazys Davalga, antruoju – Pranas Davalga. Iš tų trylikos – vienas mokinys 14 metų, trys – penkiolikos, šeši septyniolikos, trys – aštuoniolikos ir du – devyniolikos metų amžiaus mokiniai. Jauniausias iš jų – Pranas Dovalga.
IV klasėje buvo dėstoma tikyba, lietuvių kalba, vokiečių kalba, istorija, visuomenės mokslas, geografija, matematika, gamtos mokslas, higiena, fizika, paišyba ir braižyba, buhalterija, dailyraštis, darbeliai, fizinis lavinimas, muzika ir dainavimas, choras.
Bus daugiau
PRANO DOVALGOS GYVENIMO MĮSLĖ