Pradžia Nr. 10 (587)
Šiauliuose: 2005–2017 m.
Prie patyčių, skleidžiamų įvairiais kanalais Šiaulių universiteto adresu, prisidėjo ir gana atsakingas pareigas einančių pareigūnų replikos. Antai, prieš keletą metų tuometinė Prezidentės patarėja leptelėjo, kad šiam universitetui netrukus pasigirs „paskutinis skambutis“. Tiesa, po kurio laiko pakeitusi pareigas, ji ėmė žarstyti pagyrimus ir net užsiminė apie ypatingą šio universiteto misiją. Tačiau visuomenėje, kurioje neigiama informacija turi stipresnį poveikį, negu teigiama, pasitvirtino tautos išmintis: „Žodis žvirbliu išlekia, jaučiu sugrįžta.“ Užbaubė tas jautis taip, kaip net pati to keisto žvirblio leidėja nesitikėjo. Dar labiau prisidėjo to buvusio, atsiprašant, ministro, dabar nešiojančio „specialaus liudytojo“ antpečius, visa virtinė pastangų kuo labiau šiam universitetui pakenkti. Po kurio laiko ministerijos vairą perėmusiam jo įpėdiniui taip pat nepavyko įveikti išankstinės nuostatos, esą nieko gero tuose Šiauliuose nėra. Nesugebėjo iš laboratorijos į tokį postą patekęs žmogus (beje, dabar jau net švietimo ekspertu prisistatantis) suprasti, kad ir čia nuosekliai tobulinamas studijų procesas, vykdomi aktualūs moksliniai tyrimai ir rašomos monografijos, plečiamas tarptautinis bendradarbiavimas, formuojasi naujos akademinės mokyklos.
Gerai žinoma, kad Lietuvoje jaunimėlis, jei tik tėvų piniginė leidžia, renkasi ne programą ar universitetą, o miestą. Aišku, pirmenybė – Vilniui, na, dar kartais – Kaunui. Nors Šiaulių universiteto vairą perėmus jo dabartiniam vadovui, akademinė bendruomenė buvo atgavusi viltį, nors tarptautinis auditas patvirtino universiteto veiklos galimybę ilgiausiam – šešerių metų laikotarpiui, nors tarptautinės magistrantūros programos įvertintos aukščiausiais balais, bet argi visa tai svarbu, kai visoje Lietuvoje studentų srautai taip drastiškai mažėja. Tada lieka tik vienas motyvas – kažką uždarius, studentų likutį ir tam skirtą finansavimą pasidalinti mažesniam žaidėjų skaičiui.
Deja, tik tokia dabartinės „tinklo pertvarkos“ logika: Straipsnyje „Išparduos pastatus, atleis dėstytojus – čia reforma?“ gerai žinomas politikas rašo, kad „visos diskusijos sukasi tik apie lentelių su universitetų pavadinimais skaičių“. Jis tiesiai šviesiai apibendrina: „Problema ne mokslo kokybė, bet studentų trūkumas. <…> Mitas, kad lietuviškos studijos – nekokybiškos. Kodėl patys save nuvertiname, juodiname tai, kas yra gero lygio ir vertinama užsienyje?“ Čia pat jis primena ir antrąjį mitą, vis įžūliau brukamą visuomenei, kad jai „nereikia per didelio skaičiaus žmonių, įgijusių aukštąjį išsilavinimą“.
Tokių vadinamųjų reformų ir mitų pasekmės Šiauliuose jau dabar labai akivaizdžios: studentų skaičius sumažėjo daugiau kaip keturis kartus, bendrabučiai ir studentų visuomeninei bei šviečiamajai veiklai skirti pastatai žvelgia į retus praeivius tuščiais langais lyg mirusiųjų akimis. Geriausiai studijoms pritaikyti ir energetiškai taupiausi buvusio Socialinių mokslų fakulteto korpusai, kuriuose buvo įrengtos šiuolaikiškos auditorijos su modernia nuotolinio mokymo aparatūra, su salėmis, kuriose dar taip neseniai vyko studentiškos šventės, verslumo konkursai, susitikimai su įdomiausiais žmonėmis, kur galėjo tilpti 4 tūkst. studentų, dabar palikti likimo valiai. Neva, laukia pirkėjų.
Net iš Lietuvos mokslų akademijos tribūnos neseniai vėl nugriaudėjo prokuroro retorikai būdingu tonu išsakytas teiginys, esą būtent Šiaulių universitetas tapo neracionalaus valdymo lyderiu – daugiausia lėšų išleido infrastruktūros išlaikymui ir kitai neakademinei veiklai. Tik argi nežinojo ponas, sviedęs tokį kaltinimą, dėl kieno nustatytų taisyklių to lėšos sunaudotos ir iš dalies dar ir dabar naudojamos ne studijoms ir moksliniams tyrimams? Ar nežinojo, kad ne Šiaulių universiteto vadovai dėl to kalti, kad ne jie tokias taisykles sukūrė, tačiau yra priversti jų laikytis?
Lieka tik vienas klausimas, kodėl, išgirdus tokį absurdišką kaltinimą, nesukilo visa universiteto bendruomenė, kodėl nesusirinko prie tokių taisyklių ir įstatymų kūrėjų bei parlamentinės kontrolės funkciją turinčių atlikti būstinių ir nepareikalavo atsiprašyti. Atsakymas tik vienas: bendruomenė prarado paskutinius tikėjimo likučius, kad jos balsas gali būti išgirstas, kad ką nors dabartinėje situacijoje dar galima ištaisyti ar pakeisti. Vis labiau stiprėja nuojauta, kad kaip dabartinei ministrei bus nurodyta, taip ir bus padaryta. Juk tų, kurie dabar tampo virvutes, bendruomenės argumentai nedomina.
Neseniai įvykusiame susitikime su regiono bendruomene buvo labai keista iš aukštas pareigas einančių asmenų išgirsti postringavimus, kad, mažėjant gyventojų (aišku, ir potencialių studentų) skaičiui, verta sugrįžti prie 1922 m. sprendimų, kai neva užteko vieno – Lietuvos universiteto. Užsiminus apie universitetų vaidmenį regionų raidai, pašnekovas nukirto, kad jei „per tiek metų universitetas to regiono nepakėlė“, tai ir toliau jo raidos nepaskatins.
Bet juk valdžios atstovai gerai žino, kad ne universitetai priima ekonomikos raidos sprendimus. Štai Lietuvos mokslininkų sąjungos taryba praėjusių metų gruodžio 12 d. įteikė pareiškimą dėl regionų darnios plėtros įgyvendinimo, tačiau nėra jokių ženklų, kad su mokslininkų pasiūlymais būtų bent išsamiau susipažinta ir nusiteikta dialogui. Esminiai stambūs, didžiulį postūmį regionų raidai neabejotinai galintys turėti sprendimai, apie kuriuos dažniausiai tik prieš rinkimus užsimenama, nepriimami dešimtmečiais.
Bet kai reikia pasiteisinti, kodėl nieko nenuveikta, vėl pasigirsta kaltinimai, esą universitetai nepateikė rekomendacijų, esą mūsų mokslas kažko dar neatskleidė ir ant lėkštelės klerkams nepadėjo. Bet ar universiteto valioje nutraukti stagnaciją didžiausiame Baltijos valstybėse oro uoste, iki šiol išbrauktame iš visų šios srities programų? Ar universitetai gali priversti, kad pagaliau būtų pradėti realūs veiksmai, panaudojant milžiniško geoterminio baseino galimybes? Ar universitetų valioje vykdyti rekreacinių išteklių panaudojimo programą? Kas turi pasirūpinti, kad šiandien džiaugiantis pasakiškais derliais, būtų suvokta apie katastrofiškus tokio ūkininkavimo padarinius Lietuvos dirvožemiui?
Vytauto Didžiojo universitetas: 1989–2017 m.
Atkurti universitetą, kuriuo didžiuosis ir ateities kartos. Su tokiomis viltimis susirinkome 1989 m. balandžio 28-ąją Kaune, prie tuometinių LKP Politinio švietimo namų. Pirmą kartą pamačiau iškeltas bene šešių valstybių vėliavas. Kartu su mumis konferencijoje „Tautinė aukštosios mokyklos koncepcija ir Kauno universitetas“ dalyvavo prof. Liucija Baškauskaitė, prof. Saulius Sužiedėlis, Romas Misiūnas ir kiti iškilūs išeivijos atstovai, kuriuos iki tol pažinojo tik nedaugelis. Universiteto atkūrimo Aktą pasirašėme, jei neklystu, per 160 Lietuvos ir išeivijos mokslininkų bei visuomenės veikėjų. Nepaisant monopolinės situacijos šalininkų priešinimosi, jau po poros mėnesių baigėsi okupacinio režimo Lietuvai primestas vienintelio „kapsukinio“ universiteto modelis.
VDU tapo pirmąja tikrai autonomiškai aukštąja mokykla, kurioje įteisintas akademinės laisvės principas, įdiegta visų trijų pakopų – bakalauro, magistrantūros ir doktorantūros – studijų sistema. Čia pradėta taikyti JAV Harvardo universiteto modeliu pagrįsta koncepcija, kai didžiausias dėmesys teikiamas bendrajam universitetiniam ugdymui ir artes liberales vertybėms. Per beveik tris dešimtmečius būtent šis universitetas padarė didžiausią įtaką visai Lietuvos universitetinio ugdymo sistemai. Jame vykdomas „Pasaulio lietuvių universiteto“ projektas ne tik skatina išeivijos ir Lietuvos mokslininkų bendradarbiavimą, bet ir kuria išsilavinusios, tautos paveldą puoselėjančios ir kultūros pažangai įsipareigojusios visuomenės modelį. Tai kodėl tokį vadinamųjų reformatorių įniršį sukėlė kitų Lietuvos universitetų siekis būtent su VDU kurti naujo bendradarbiavimo modelį, pagrįstą ne mechaniško prijungimo, bet akademinio klasterio principu?
Prof. dr. Jonas Jasaitis