Astronomai nustatė, kad visos galaktikos sukasi bemaž vienodu greičiu – maždaug vieną kartą per milijardą metų, ir nesvarbu, koks yra jų dydis.
„Tikslumas nėra toks, kaip šveicariško laikrodžio“, – teigė vienas iš šio atradimo autorių, profesorius Gerhardtas Meureris (Gerhardt Meurer) iš Tarptautinio radijo astronomijos tyrimų centro (the International Centre for Radio Astronomy Research). „Tačiau nepriklausomai nuo to, ar galaktika yra labai didelė, ar labai maža, jei galėtumėte atsisėsti ant jos disko krašto, praeis apie milijardas metų, kad apsisuktumėte vieną ratą.
Jo teigimu, naudojant matematikos formules galima įrodyti, kad visos to paties dydžio galaktikos turi tą patį vidinį tankį.
„Šis atradimas padės geriau suprasti galaktikų mechaniką. Tai reiškia, kad nepavyks rasti tankios galaktikos, kuri suktųsi greitai, o kitos, tokio pat dydžio, bet mažesnio tankio, kuri suktųsi lėčiau“.
Profesorius Meureris ir jo komanda taip pat rado įrodymų, kad galaktikų kraštuose yra ir senesnių žvaigždžių, nors dabartiniai galaktikų evoliucijos modeliai teigia, kad pačiuose kraštuose turėtų būti tik nedideli jaunų žvaigždžių kiekiai.
Kosminio teleskopo „Hubble“ nuotraukoje – milžiniška „Mesjė 101“ spiralinė galaktika, vieną iš žinomiausių vadinamųjų didžiųjų spiralinių galaktikų. Joje gerai matyti regionai, kuriuose formuojasi naujos žvaigždės. Ji yra Didžiųjų Grįžulo Ratų žvaigždyne, atstumas iki jos – 21 milijonas šviesmečių.
Laikoma, kad tai yra detaliausia „Hubble“ padaryta spiralinės galaktikos nuotrauka. Nuotr.: ESA / NASA
Astronomai tikėjosi, kad galaktikų diskų kraštuose bus tik dujos ir naujai besiformuojančios žvaigždės, tačiau pasirodė, kad ten yra ir nemažos senesnių žvaigždžių populiacijos, egzistuojančios kartu su mažesniu skaičiumi jaunų žvaigždžių, ir tarpžvaigždinių dujų.
„Tai yra svarbus rezultatas, nes žinant, kur baigiasi galaktika, mes, astronomai, galime apriboti savo stebėjimus, ir nešvaistyti laiko bei kompiuterių resursų, rinkdami ir analizuodami duomenis iš zonų, kurios jau nebepriklauso galaktikoms“ – sakė profesorius Meureris.
„Mūsų tyrimas atskleidė, kad galaktikos apsisuka apie savo ašį kartą per milijardą metų, ir turi aiškiai atskiriamą išorinę ribą, kurioje yra ir senų, ir jaunesnių žvaigždžių“.
Kai tik pradės veiki naujos kartos radijo teleskopai, tokie kaip statomas radio teleskopų masyvas, pavadintas Square Kilometre Array (SKA), šios žinios labai padės, nes šis teleskopas, stebėdamas milijardus galaktikų, generuos milžiniškus duomenų kiekius, ir žinant, kur yra galaktikų kraštai, bus galima daug efektyviau analizuoti šiuos duomenis.
Įdomu, kad šis atradimas netiesiogiai gali patvirtinti teoriją, teigiančią, kaad Visata atsirado iš besisukančios juodosios skylės, todėl ir Visatos galaktikos turi tą patį kampinį greitį.
Cosmic clocks: A Tight Radius – Velocity Relationship for HI-Selected Galaxies, Monthly Notices of the Royal Astronomical Society March 14th, 2018.
Daugiau:
Kiekvienoje juodojoje skylėje – po naują Visatą?
Interaktyvus galaktikų orbitų vietiniame superklasteryje žemėlapis
Visatoje yra dešimt kartų daugiau galaktikų, nei buvo manoma anksčiau
Naujas teleskopas žada mėgėjiškos astronomijos revoliuciją
Siūlomas naujas tamsiosios medžiagos aptikimo būdas