Tęsinys. Pradžia Nr. 5 (604)
Manoma, kad XVI a. Karaliaučiuje gyveno apie 20 proc. lietuvininkų. Apie 50 proc. sudarė prūsai ir lenkai, likusieji buvo vokiečiai. Vokiečių ordinui valdant, Karaliaučiaus komtūrijoje, E. Wilke duomenimis, XV a. gyveno 1 106 vokiečių valstiečių, 2 163 prūsų baudžiauninkų ir 716 prūsų laisvųjų valstiečių šeimų.
Tik nuo XIX a. vidurio, dėl germanizacijos lietuvių kalbos vartojimo ribai traukiantis į šiaurę, mažlietuvių kultūros centru tapo Tilžė. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje ji tapo bendru ir Didžiosios Lietuvos – tautinio sąjūdžio, ypač spaudos leidimo, centru.
Karaliaučiaus krašte – dabartinėje Kaliningrado srityje, yra aisčių-baltų europinės reikšmės palikimo. Pasak archeologo Valdemaro Šimėno, iki 200 piliakalnių ir per 1000 pilkapių, kapinynų, alkaviečių. Ant aisčių-baltų ir vokiečių kultūrinių klodų bei jų griuvėsių gulasi rusiškasis. Nuo 1974 m. srityje archeologinius kasinėjimus vykdo Baltijos ekspedicija, kuriai vadovauja Vladimiras Kulakovas.
Štai dėl ko ir mes, baltų civilizacijos palikuoniai, Lietuvoje tiriame prūsų ir lietuvininkų, kartu ir vokiečių dvasinės ir materialinės kultūros deimantą – Karaliaučiaus kraštą, esantį Europos centre, Vakarų ir Vidurio Europos kultūrų sandūroje. UNESCO į Pasaulio paveldo sąrašą, kaip gamtos paminklą, 2000 m. įrašė Kuršių neriją (tačiau tai – tik maža Mažosios Lietuvos dalis), kryždirbystę ir kryžių simboliką – 2001 m., o abiejų lietuvių dainų ir šokių švenčių tradiciją 2003 m. paskelbė saugoma pasaulio kultūros paveldo vertybe.
O koks likimas ištiks išlikusius prūsų ir mažlietuvių paminklus? Jie griaunami arba patys savaime nyksta. Bet juk išliko Karaliaučiaus krašto žemė ir dalis jo paveldo rytprūsiečių ir visų mūsų atmintyje. Kaip rašė etnologas Jonas Trinkūnas, iš dabarties žemėlapių kraštas išnykti gali, bet ne iš istorinės žemės ir atminties. Tai primena Prūsos nostalgiją jaučiantis dabartinis lenkų poetas olštynietis Ervinas Krukas. Kaliningradietis A. Selizarovas rašo: „Aš tikiu, kad netoli tas laikas, kai Kantas ir Hofmanas, Donelaitis ir Vydūnas bus atvirai vadinami savo didžiaisiais žemiečiais, o save vadinsime jų dvasiniais paveldėtojais, o Prūsija mums bus vienintelė ir mylima tėvynė.“ Mūsų pareiga išsaugoti unikalų baltų civilizacijos paveldą.
Trumpai dėl vakarinių baltų, skyrium lietuvininkų, arba mažlietuvių, etnogenezės, pastarųjų etninės-etnografinės ir teritorinės bendruomenės Prūsijoje susidarymo, lietuvių autochtoniškumo ir skalvių su nadruviais etninės priklausomybės. Tarp vokiečių, lietuvių, lenkų, rusų mokslininkų XX a. pirmoje pusėje ir po Antrojo pasaulinio karo dėl kai kurių probleminių temų būta nuomonių skirtumo ir prieita prie priešingų išvadų. Pastarųjų dešimtmečių naujais neideologizuotais ar bent mažai politizuotais tyrimais Lietuvoje ir Vokietijoje artėjama prie konsensuso.
Kalbininkai, o pirmiausia mažlietuvis išeivis iš Klaipėdos, po karo apsigyvendinęs Monrealyje, Vilius Pėteraitis 1992 ir 1997 m. išleistose dviejose didelės apimties monografijose apie Mažosios Lietuvos ir dalies prūsų žemių (sąlyginiu pavadinimu Tvanksta) hidronimus ir toponimus įrodė, kad šis kraštas daugiau kaip 4000 m. buvo baltų genčių protėvių, virtusių vakariniais baltais, tėvyne, nenutrūkstama tąsa iki l946 m. Nuo VII a. iki Kristaus ir iki VI a. po Kristaus, o būtent apie VI a. ėmė irti baltų prokalbė Varmėje (Ermland), Notangoje, Bartoje ir Semboje. Vakarų baltų veikiama čia plėtojosi praprūsių, vėliau prūsų tarmė. O Skalvoje (Schalauen) ir Nadruvoje (Nadrauen) – būsimos Mažosios Lietuvos branduolyje, kuris baigė formuotis iki XVI a., buvo artėjama prie vidurio – rytų baltų arba pralietuvių tarmės. Nuo VI–XIII a. – prie lietuvių kalbos.
Noriu priminti, kad labiausiai polemizuota dėl skalvių ir nadruvių etnoso priklausomybės: lietuviai ar prūsai? Ką nustatė pasaulinio garso baltistikos ir prūsistikos tyrėjai kalbininkai Vytautas Mažiulis ir Zigmas Zinkevičius? Pirmasis padarė išvadą, kad tos dvi gentys tolimoje senovėje buvo prūsų, tiksliau vakarų baltų tipo prabaltai. V–VII a. dalis lietuvių – rytinių baltų – iš dabartinės etnografinės Lietuvos apsigyveno skalvių, nadruvių, kuršių, vakarinių sūduvių žemėse. Nuo tada šios gentys, artimos savo kalba, dvasine ir materialine kultūra, buvo artimesnės lietuviams, dėl to ir sulietuvėjo.
Pasak Z. Zinkevičiaus, „abejotina, ar Skalva ir bent šiaurinė Nadruvos dalis buvo tikrai prūsų gyvenama, vėliau čia randame lietuvius. <…> Ir šio krašto vietovardžiuose prūsiškų elementų labai nedaug <… >. Mums atrodo, kad skalviai ir nadruviai kalbos požiūriu greičiausiai buvo pereinamosios gentys tarp prūsų ir lietuvių“. Skalvių ir nadruvių kalba labai priartėjusi prie lietuvių kalbos, šios genties artimesnės lietuvių gentims nei prūsų.
Tačiau iš Skalvos kilęs ir Vokietijoje gyvenantis buvęs bičiulių prūsų brolijos Tolkemita vadovas Gerhardas Lepa straipsnyje „Dėl vadinamosios Prūsų Lietuvos klausimo“ apskritai ir Skalvos detalizuotai (leid. – Die Stamme der Preuβen. Die Schalauer – Prūsų gentys. Skalviai) teigia, kad skalviai, nadruviai ir sūduviai buvę prūsai, vėliau – lietuviškai kalbantys Prūsų Lietuvos gyventojai autochtonai, nes ir vietovardžiai nepertraukiamai šimtmečiais nepakito. Skalvos – Žemaitijos paribyje didlietuviai skalvių kaimus vadino kitais vardais. Anot G. Lepos, Ordino riteriai iškilusių prūsų didikų šeimas iš užkariautų nadruvių, skalvių ir sūduvių žemių iškeldino gilyn į Prūsiją. Likę gyventojai neteko savo vadų, buvo pakirstos istorinės šaknys. Dėl to esą susidarė prūsų elitinis sluoksnis.
Tačiau sunku suvokti G. Lepos nuomonę, kad Prūsijos hercogystės valdžia tuos gyventojus klaidingai pavadino lietuviais, o jų kraštą – Lietuva. Patys gyventojai esą žinoję, kad jie ne lietuviai, o prūsai. Neva Prūsijos kunigaikštis (hercogas) Albrechtas prūsus paskelbė beteisiais ateiviais ir įteisino priverstinį prūsų tapsmą lietuviais – tai iš Didžiosios Lietuvos po karų su kryžiuočiais į protėvių žemę grįžę sulietuvėję prūsai.
Bet ir archeologų radiniai rodo, kad šios dvi gentys materialine kultūra kiek skiriasi, sakykime, nuo sembų. Žymaus tyrėjo Adolfo Tautavičiaus tvirtinimu, XII–XIII a. žemaičių kunigaikščių politinėje ir kultūrinėje įtakoje buvo ne tik Lietuvos pietiniai kuršiai (dar buvo Latvijos Kuršo kuršiai), bet ir skalviai, nadruviai. Tos gentys sparčiai lietuvėjo. Kito archeologo Valdemaro Šimėno kasinėjimai parodė, kad nuo V a. vidurio iš esmės pakito Vakarų Lietuvos ir Prūsos kultūra. Taip per šimtmečius iš artimų giminingų vakarinių baltų genčių susidarė lietuviai, arba vakariniai lietuviai. Tuo patvirtinama dar XIX a. įžymiųjų vokiečių kalbininko Adalberto Becenbergerio ir istoriko, geografo Makso Tepeno sukurta koncepcija, kad prūsų ir lietuvių gyventą teritoriją skyrė Deimenos (arba Deimės; vok. Deime) ir Alnos (Alle) upės.
Ir šiandien mums tai nebūtų esminis klausimas. Minėti etnosai, vaizdžiai tariant, broliai ir sesės, yra ne tautiniai, o gentiniai skirtumai, jei ne tarpukariu vokiečių naujųjų mokslininkų P. Karge ir ypač Gertrudos ir Hanso Mortensenų priešingi teiginiai ir apibendrinimai. Neva LDK karų su Vokiečių ordinu susidariusioje dykroje (Wildnis), kurioje autochtonų skalvių, nadruvių ir sūduvių bei kuršių esą nelikę, XV–XVI a. masiškai apsigyvenę kolonistai iš Didžiosios Lietuvos. Kitaip tariant, XIII a. Prūsoje apsigyvenę vokiečių kolonistai esą ankstesni gyventojai nei didlietuviai, ir jie turi pirmumo teisę į Prūsų (Mažąją) Lietuvą.
Naujajai koncepcijai pritarė žymūs XX a. Prūsijos ir Mažosios Lietuvos istorikai Kurtas Forstroiteris ir Valteris Hubačas. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo, 1958 metų studijoje pats Hansas Mortensenas, remdamasis naujais šaltiniais, paskelbė apie senbuvius skalvius Ragainės apskrityje, išlikusius po karų ir sukilimų prieš kryžiuočius riterius. Į tai atkreipė dėmesį vokiečių ir lietuvių kultūrų tyrinėtojas Artūras Hermanas. Vydūnas, pasižymėjęs ir istoriko talentu, teigė, kad dykra niekada nebuvo visai be senųjų gyventojų. Po karų į gimtines Prūsoje iš Didžiosios Lietuvos grįžo pabėgusieji nuo kryžiuočių priespaudos ir jų palikuonys. 1948 m. laiške, rašytame Vydūnui į Detmoldą (Vokietija, kurioje jis po karo gyveno), Hansas Mortensenas aiškinosi, kad jo ir žmonos Gertrudos Heinrich-Mortensen veikalo trečiojo tomo publikavimą buvo sustabdę nacionalsocialistai. Tačiau mokslininkai atsisakė politiniais ideologiniais sumetimais vienus faktus nutylėti, o jų vietoje pateikti tokius faktus, kurie neva įrodytų masinę didlietuvių (esą kitos tautos) masinę kolonizaciją į Skalvą ir Nadruvą, kurių gyventojus laikė prūsais.
Hansas Mortensenas, kuris su žmona buvo iškviestas į Vidaus reikalų ministeriją ir apklaustas gestapo, šiame laiške konstatuoja: „<…> mudu atsisakėme tam paklusti ir, matydami, kad neatsispirsime, pagrasėme atsisakysią publikuoti bendrojo veikalo trečiąjį tomą <…>, negu pateikti jame moksliškai nepagrįstą medžiagą, tuo sukeldami didžiausią pavojų savo gyvybei.“ Todėl trečiasis tomas iki šios dienos dar nepasirodė. Šis laiškas vokiečių ir lietuvių kalbomis buvo publikuotas mažlietuvių veikėjo, po karo apsigyvenusio VFR, o vėliau JAV, Martyno Gelžinio knygoje „Mūsų gimtinė Mažoji Lietuva“ (Vilnius, 1996, p. 286–293). Tą patį 1988 m. laiške A. Hermanui patvirtino Gertruda Heinrich-Mortensen. Hansas Mortensenas pripažino, kad vykusi vidaus kolonizacija yra to paties etnoso savo krašto gyventojų migracija. Antai XVII a. Mažojoje Lietuvoje vykusi panaši vadinamoji švytuoklinė kolonizacija. Buvo kertamos girios ir steigiamos nausėdijos.
Visa tai įrodo šių dviejų vokiečių mokslininkų, Mažosios (Prūsų) Lietuvos tyrėjų, sąžiningumą ir drąsą. Lietuvininkas M. Gelžinis išsiaiškino iš Vokietijos archyvų, kad Mortensenų minimus šaltinius jau 1890 m. žinojęs lietuvininkas kalbininkas Aleksandras Kuršaitis, o per jį – Adalbertas Becenbergeris. Jis padarė išvadą, kad iš tų šaltinių tegalima paaiškinti „tokį lietuvių gyventojų vienalytiškumą ir įsišaknijimą“ – būtent autochtoniškumą. Priešingu atveju nebūtų buvęs įmanomas per daugelį šimtmečių senųjų vietovardžių perimamumas.
O ir Kryžiuočių karo kelių į Lietuvą pranešimuose (Wegebericht) rašoma apie giriose užsilikusius autochtonus skalvius ir kitus. Taigi, jokia masinė didlietuvių kolonizacija nevyko. Tačiau Mortensenai buvo įsitikinę, kad kažkiek didlietuvių iškeliavo į Mažosios Lietuvos dykrą.
Su nedidele migracija, matyt, galima sutikti. A. Hermanas pateikia analogiją, kad „naujausi istorikų tyrimai parodė, kad ir vokiečių ekspansijos į rytų kraštus sudarė tik maži ateivių būriai, kurie maždaug kas 25 metai padvigubėdavo“. Pasak garsaus šių laikų istoriko vokiečio Hartmuto Bokmano, „dauguma naujakurių buvo jau patys kilę iš naujakurių“, t. y. populiacijos išplitimo būdu. Nereikia pamiršti, kad kryžiuočiai dalį skalvių, nadruvių trėmė į Prūsos pietus, o į jų žemes – dalį prūsų iš kitų sričių.
Mano išvada: lietuvių (lietuvininkų, mažlietuvių) etnokultūrinė ir etnoteritorinė bendruomenė – ikivalstybinis darinys, Prūsijoje susidarė iki XVI a. lietuvių tautos susidarymo procese baltų bendrumo – pirmiausia vietinių gyventojų skalvių ir nadruvių – pagrindu kaip baltų genčių konsolidavimasis. Iš pradžių – į konfederaciją. Per XIII a. sukilimus prieš kryžiuočius buvo susidariusi valstybės užuomazga – Prūsų žemių konfederacija. Tačiau prūsai nespėjo sukurti valstybę, nes juos pavergė Vokiečių ordino riteriai. Užkariautojai neskyrė, kur prūsai, kur lietuviai. Anot kalbininko Z. Zinkevičiaus, jiems mažiausiai rūpėjo, kas kuria kalba šnekėjo. Iš tikrųjų, vietiniams gyventojams (išskyrus didžiūnus, išsitarnavusius arba parsidavusius pavergėjams), kaip žemiausiųjų sluoksnių valdiniams, feodalai primetė Prūsų teisę. Pagal ją visi jie buvo vadinami prūsais. Užkariautojams galiojo Vokiečių teisė.
Remdamasis kompleksiniais tyrimais, manau, kad lietuvininkų, arba mažlietuvių, etninės bendruomenės Prūsijoje pagrindą sudarė žiloje senovėje galbūt prūsais buvę ir ilgainiui sulietuvėję skalviai ir nadruviai. Į ją įsiliejo ir Mažosios Lietuvos arealą praplėtė sulietuvėję kuršiai ir vakariniai sūduviai, taip pat sulietuvėjusi dalis prūsų-sembų, dalis šiaurinių bartų, notangų, galbūt ir varmių. Prisiminkime, kad Semboje apsigyveno XIII a. kryžiuočių iš savo krašto ištremti sulietuvėję sūduviai. Be to, grįžo į savo tėvynę iš Didžiosios Lietuvos po karų ir Žalgirio (Grünwald) mūšio (1410) bei Melno taikos (1422) visai sulietuvėjusių skalvių, taip pat bartų palikuoniai, pabėgę nuo kryžiuočių priespaudos.
Daug skalvių į Didžiąją Lietuvą buvo atvedęs karų su kryžiuočiais pagarsėjęs karvedys kunigaikštis Kęstutis. Lietuvininkų etnosą papildė ir Lietuvos karo belaisviai. Save laikiusio prūsu, nuo Valtarkiemio apylinkių (į pietus nuo Gumbinės – Mažojoje Lietuvoje) kilusio ir po karo Vokietijoje gyvenusio Oto Šneideraičio teigimu, prūsų gentiniai ryšiai „net ir per atstumą išsilaikė nesuirę ištisus šimtmečius“. Man teko redaguoti, parašyti plačius paaiškinimus ir 1989 m. Vilniuje išleisti jo iš vokiečių kalbos į lietuvių kalbą išverstą knygą „Prūsai“.
Dr. Algirdas Matulevičius
Karaliaučiaus kraštas – prūsų ir lietuvininkų žemė