Pabaiga. Pradžia Nr. 5 (604)
Hansas Mortensenas klydo ir kitu atveju, esą skalviai ir nadruviai niekada nepriklausė Didžiajai Lietuvai.
Jis nepaisė neginčijamų faktų, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Mindaugas (karalius – nuo 1253 m.) po Lietuvos krikšto (po kurio vokiečių riteriai neturėjo teisės pulti krikščioniškos valstybės) už karaliaus titulą ir Lietuvos karalystės įkūrimą 1253 ir 1259 m. Livonijos ordinui padovanojo Skalvą ir Nadruvą. Jos tuomet priklausė Lietuvos valstybei. Tos nuomonės laikosi ir žymiausias šių dienų mediavistas Lietuvos istorikas Edvardas Gudavičius. Istorikas Romas Batūra, giliai išstudijavęs Vokiečių ordino šaltinius ir paskelbęs lietuviškai Petro iš Dusburgo (Dusburgiečio) kroniką (XIV a. pradžia) su plačiais komentarais, rado, kad „Prūsija ir Lietuva suprantama kaip viena visuma, todėl Mindaugas vadinamas prūsų karaliumi“.
Prūsijos ir Lietuvos gyventojų bendravimas turi gilias šaknis. Jau per prūsų sukilimus Mindaugas, o vėliau ir kitas Lietuvos valdovas Traidenis rėmė jų išsivadavimo kovą. Dėl vakarinių lietuvių ir prūsų žemių su kryžiuočiais nuolat kariavo Lietuvos didieji kunigaikščiai Vytenis, Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Vytautas Didysis, kiti karvedžiai.
Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas ir submonarchas brolis Kęstutis kaip Lietuvos krikšto sąlygą 1351 ir 1358 m. pareikalavo iš popiežiaus ir Šventosios Romos (Vokietijos) imperatoriaus Karlo IV pasiuntinių, kad kryžiuočiai atiduotų Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei užgrobtas Gediminaičių patrimonines žemes iki Alnos upės ir Aistmarių su Priegliaus baseinu bei Nemuno žemupiu. Vokiečių ordiną jie pasiūlė iškelti į mongolų-totorių Aukso ordos paribį – ginti nuo jų LDK priklausomų krikščioniškos Rusios žemių. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas 1413 m. per derybas Nemuno saloje (Salyne) pareiškė didžiojo magistro atstovams, kad „Prūsai yra mano protėvių žemė ir aš jų palikimo reikalausiu iki Osos upės“.
Kitas klausimas, kodėl prūsai, didelė tauta (etnosas) nuo Vyslos iki Priegliaus, palyginti su mažlietuviais, daug greičiau nutauto. Tai ne tik karų, sukilimų, vokiškosios ir lenkiškosios kolonizacijos, bet ir kitų veiksnių padarinys. Dėl vietos stokos jo nenagrinėsime. Manoma, kad XIV a. prūsai sudarė didelę Prūsos krašto gyventojų daugumą, XV a. pradžioje – kiek daugiau nei pusę, o XVI a. pradžioje – dar apie trečdalį. Tačiau iki XVIII a., ypač po 1709–1711 m. didžiojo maro ir bado senprūsiai, kaip vientisas etnosas, išnyko. Mūsų epochoje atgijo vokietkalbių, lenkakalbių ir lietuviakalbių rytprūsiečių neoprūsų, kurių šiandieninėje Vokietijoje daugėja, išsiplėtojęs sąjūdis. Jau nuo XVI a. Prūsijos kunigaikštystėje, nuo 1701 m. – Prūsijos karalystėje plėtojosi, kaip rašo monografijoje literatūrologas Leonas Gineitis, kraštietiškasis arba tautybinis patriotizmas. Visi gyventojai – ir prūsai su lietuvininkais, ir vokiečiai, save vadino prūsais, skirdamiesi nuo etninės Vokietijos vokiečių.
Tas patriotizmas, 1701 m. susikūrus protestantiškai karalystei, kurios nepripažino popiežius ir katalikiškos Šventosios Romos imperatorius, bei dar tebeegzistuojantis katalikiškas Vokiečių ordinas, politiniais sumetimais siejosi su prūsiškąja autochtoniška tradicija. Prūsiškojo patriotizmo ideologai ėmė skelbti, esą Prūsijoje vietoj užkariautojų ordino riterių susidarė nauja taikinga tauta: iš autochtonų senprūsių ir naujųjų vokiečių kolonistų. Po karų ir sukilimų išlikusiems prūsams nutautus, valdžios dėmesys nukrypo į jų giminaičius lietuvininkus. Taigi, pasak L. Gineičio, „lietuvius saistė ta pati prūsiškojo tautybinio patriotizmo dvasia“. Šiandien ta idėja gyva neoprūsų veikaluose ir prūsų bičiulių brolijos „Tolkemita“ veikloje.
Išnykus senprūsių etnosui, jų artimiausių giminaičių lietuvininkų bendruomenė plėtojosi ir stiprėjo. Tai tapo įmanoma, L. Gineičio tvirtinimu, todėl, kad „lietuviškumo atramą Prūsijoje sudarė šios tautybės autochtonai“, o negausūs atsikėlėliai iš Didžiosios Lietuvos „įsitvirtino čia tarsi gyvybingas etninis skiepas senajame laukmedyje“. Jei lietuviai Prūsijoje būtų apsigyvenę kryžiuočių laikais, tai vargu ar būtų galėję šimtmečius išlaikyti tautiškumą. L. Gineitis konstatuoja: „Imigrantai paprastai nutausta su antrąja ar (geriausiu atveju) su trečiąja karta.“
Karaliaučiaus universiteto teologijos prof. Johannas Behmas, suprūsėjusių vokiečių atstovas, XVII a. pirmojoje pusėje lietuvius traktuoja ne kaip tautinę mažumą, o kaip vientisą tautą, gyvenančią šiapus ir anapus Prūsijos sienos, tai yra Mažojoje ir Didžiojoje Lietuvoje. Turiu Mažosios Lietuvos branduolio Klaipėdos (Memel), Tilžės (Tilsit), Ragainės (Ragnit), Įsruties (Insterburg) apskričių ūkininkų (t. y. turinčių sodybas su žeme) XVIII a. pirmosios pusės sąrašus. Suskaičiavau, kad lietuvių valstiečių ūkiai didelėje Įsruties apskrityje sudarė apie 93 proc., Tilžės ir Ragainės apskrityse – apie 97–98 proc., o Klaipėdos apskrityje – net iki 100 proc. Didelis smūgis buvo 1709–1711 m. didysis maras ir badas, per kurį minėtose 4 apskrityse – Mažosios Lietuvos branduolyje – mirė iki 53 proc. gyventojų, kurių absoliuti dauguma buvo mažlietuviai. Ir po Didžiosios vokiškosios kolonizacijos (1710–1736) tose apskrityse lietuviai dar sudarė 80 proc. visų gyventojų.
Asimiliacijos procese iki XIX a. vidurio lietuviškai kalbančių teliko apie trečdalis, o iki Pirmojo pasaulinio karo – apie 20 proc., t. y. tiek, kiek XVIII a. pirmojoje pusėje buvo vokiečių kolonistų. Iš savo ilgamečių tyrinėjimų galiu pritarti genialiai Vydūno minčiai, kad iki 1914 m. apie 3/4 Rytų Prūsijos (nuo Nimersatės Klaipėdos apylinkėse iki Vyslos) gyventojų kraujo ryšiais buvo kuršių, didlietuvių, t. y. baltiškos, kilmės žmonės.
1918 m. lapkričio 30 d. Mažosios (Prūsų) Lietuvos tautinė taryba Tilžės Aktu (24 parašais) pareiškė Vokietijos valdžiai atsiskirianti ir pareikalavo, kad Mažoji (Prūsų) Lietuva būtų prijungta prie lietuvių tautos kamieno – Didžiosios Lietuvos, prie atkurtos Lietuvos valstybės. 1919 m. balandžio 8 d. Taryba parašė ir per Lietuvos Respublikos taikos delegacijos pirmininką Augustiną Voldemarą perdavė laišką Versalio taikos konferencijos pirmininkui Džordžui Klemensui (George Clemenceau), kuriame prašoma 13 lietuviškų Rytų Prūsijos apskričių (1815–1818 m. sudarytos iš 5 didelių, jas susmulkinus: Klaipėdos, Šilutės, Lankos, Tilžės, Ragainės, Pilkalnio, Stalupėnų, Darkiemio, Geldapės, Gumbinės, Įsruties, Vėluvos ir Labguvos) prijungti prie Lietuvos valstybės.
Po Klaipėdos krašto sukilimo prieš prancūzų okupaciją 1923 m. sausį su ja susijungė tiktai lietuviškiausia, šiaurinė, Mažosios Lietuvos dalis – Klaipėdos kraštas (Memelland). Tarpukariu Vokietijoje įsigalėjus hitleriniam nacizmui, mažlietuviai buvo itin persekiojami ir žeminami. Buvo uždraustos jų visuomeninės organizacijos ir spauda.
Po karo nuo sovietinio bolševikinio genocido, etnocido ir etninio valymo bei trėmimų Karaliaučiaus krašte neliko ne tik mažlietuvių, bet ir vokiečių. Mažlietuviai išsisklaidė po įvairias šalis. Lietuvoje jų dar gyvena keletas tūkstančių. Čia veikia lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“, JAV ir Kanadoje ilgai veikė Mažosios Lietuvos rezistencinis sąjūdis.
Apie lietuvininkus ir prūsus plačiau galima sužinoti Vilniuje išleistoje Mažosios Lietuvos enciklopedijoje (4 t., 2000–2009), Mažosios Lietuvos enciklopediniuose žinynuose anglų, lietuvių ir vokiečių kalbomis, monografijose, kolektyvinėse knygose ir kitur. Nuo 1993 m. Vokietijoje leidžiamas „Annaberger Annalen“ (redaktoriai ir leidėjai – Annemarie Lepa ir Arthuras Hermannas) – Metraštis apie Lietuvą ir vokiečių bei lietuvių santykius. Yra nemažai straipsnių ir kitų publikacijų apie Prūsiją, prūsus ir Mažąją Lietuvą.
Dr. Algirdas Matulevičius
Autorius yra istorikas enciklopedistas
Karaliaučiaus kraštas – prūsų ir lietuvininkų žemė
Karaliaučiaus kraštas – prūsų ir lietuvininkų žemė