Pabaiga. Pradžia – Nr. 11 (610)
Kokia buvo Prancūzijos reakcija į Lenkijos ir Vokietijos ultimatumus Lietuvai?
Kai kalbame apie 1938–1939 m. situaciją, matome, kad Prancūzijos, kaip didžiosios valstybės, jėgos buvo stipriai sumažėjusios. Ilgas kairiųjų partijų dominavimas, stiprinęs vienpusišką pacifistinį diskursą visuomenėje, susilpnino Prancūzijos ginkluotąsias pajėgas, joms nebuvo skiriamas reikiamas dėmesys. Tačiau nacionalsocialistų įvykdytas radikalus išteklių mobilizavimas Vokietijoje leido šiai šaliai kariniu ir technologiniu atžvilgiu greitai įsiveržti į priekį. Į Vokietiją pradėta žiūrėti su neslepiamu nerimu.
Daug kas nustemba, tačiau padėtis buvo visiškai skirtinga nuo tos, kuri buvo Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje. Didžioji Britanija skatino Lenkiją pasinaudoti proga ir spausti Lietuvą ultimatumu užmegzti santykius, o Prancūzijos diplomatų ir spaudos tonas buvo tikrai užjaučiantis. Savo nustebimui, su tuo susidūrė ir tuomet pirmuoju Lietuvos pasiuntiniu Varšuvoje tapęs Kazys Škirpa, artimai pabendravęs su Varšuvoje gerbiamu Prancūzijos ambasadoriumi Leon Noel. Tai nutiko todėl, kad tuomet Vokietijos ir Lenkijos santykiai buvo neblogi, o Prancūzija į tai reagavo labai skaudžiai. Jai atrodė, kad Lenkija, kurią prancūzai taip ilgai rėmė, linksta į per didelius kompromisus Vokietijos atžvilgiu ir nenori užimti griežtesnės pozicijos. Todėl prancūzai stengėsi emociškai paremti Lietuvą. Prie tokio pozicijos pasikeitimo prisidėjo ir ilgamečio pasiuntinio Prancūzijoje, Vasario 16-osios nepriklausomybės akto signataro Petro Klimo veikla.
Klaipėdos atžvilgiu prancūzų visuomenė palaikė Lietuvą, nes matė, kad auganti Trečiojo reicho galia gresia ir Prancūzijai. Tačiau tada jau laikytasi atsargumo principo, nenorėta provokuoti Vokietijos kokiais nors aštriais pareiškimais. Juk Adolfas Hitleris buvo neseniai užėmęs Prahą, o Prancūzija ir Didžioji Britanija nepajėgė to sustabdyti. Natūralu, kad buvo greitai susitaikyta ir su Klaipėdos prijungimu prie Reicho.
Kokią reikšmę Lietuvos politinei situacijai turėjo SSRS ir Prancūzijos bendradarbiavimas XX a. ketvirtajame dešimtmetyje?
Čia slypi sudėtinga situacija. Europos politiką iš esmės pakeitė A. Hitlerio ir nacionalsocialistų atėjimas į valdžią Vokietijoje 1933 m. Jau kitais metais Lietuvos karo atašė Berlyne, generalinio štabo pulkininkas Kazys Škirpa savo pranešimuose rašo, kad Vokietija nori patraukti į savo pusę kitas Europos šalis ir yra nusiteikusi prieš Prancūziją, SSRS ir Baltijos šalis. Įdomi kompanija. Ne veltui Prancūzija keičia savo politiką, stengiasi į SSRS, kurios kadaise nepripažino, žiūrėti kaip į ,,normalią Rusiją“, tai yra – savo tradicinę sąjungininkę.
Lietuva taip pat keičia savo politiką, prisibijodama Vokietijos. Neatsitiktinai naujasis užsienio reikalų ministras Stasys Lozoraitis 1934 m. vyksta į Maskvą. Žinoma, nereikėtų žiūrėti į tai retrospektyviai – to meto diplomatai nenujautė SSRS grėsmės. Bendros sienos nėra, be to, ši šalis tarsi pripažįsta Vilnių Lietuvai, stiprėja Paryžiaus ir Maskvos kontaktai. Tai tenkino didelę tuometinio politinio elito dalį. Labiausiai tokia situacija džiaugėsi ilgametis proprancūziškos užsienio politikos linijos rėmėjas tuometinis Lietuvos pasiuntinys Paryžiuje P. Klimas.
Gal galėtumėte pristatyti keletą svarbiausių Lietuvos asmenybių, kurios turėjo svarbų vaidmenį Lietuvos ir Prancūzijos diplomatiniams santykiams tarpukariu?
Išskirčiau P. Klimo vaidmenį, kurį sunku pervertinti. Šis signataras tapo pasiuntiniu Prancūzijoje dar 1925 m. Praktiškai jis išgyveno šioje šalyje 19 metų. Per tą laiką jis nuosekliai ir kryptingai siekė padidinti prancūzų visuomenės susidomėjimą Lietuva. Tai, kad 1938 m. Lenkijos ultimatumo metu prancūzai užjautė Lietuvą ir smerkė savo tradicinę sąjungininkę Lenkiją – titaniškų P. Klimo pastangų rezultatas. Negana to, jis nuolat dirbo ir Lietuvoje, kalbant pusiau juokais, dabartiniais terminais, „frankofonijos ambasadoriumi“. Jo dėka, maždaug tuo laikotarpiu prancūzų kalba įsivyravo kaip pirmoji užsienio kalba.
Prancūzijoje studijavo gausybė studentų iš Lietuvos. Vienas bene žinomiausių žmonių, tuo metu besisėmusių patirties šioje šalyje, buvo ne kas kitas, o jaunas Lietuvos kariuomenės kapitonas Jonas Žemaitis, 1936–1938 m. studijavęs prestižinėje Fontenblo artilerijos mokykloje. Tai būsimas Lietuvos partizanų vadas, kurį po mirties Lietuvos Respublikos Seimas pripažino ketvirtuoju Prezidentu. 1922–1924 m. joje mokėsi ir Motiejus Pečiulionis – vienintelis Lietuvos kariuomenės generolas, po Antrojo pasaulinio karo likęs Lietuvoje ir dalyvavęs partizaniniame kare. Taigi matome, kad su Prancūzija siejasi ryškių, Lietuvos istorijai nusipelniusių asmenybių gyvenimo keliai.
Ko galima pasimokyti iš XX a. Lietuvos ir Prancūzijos diplomatinių ryšių? Ką būtų tikslinga pritaikyti ir šių dienų perspektyvoje?
Be abejo, pasimokyti tikrai yra iš ko. Lietuvos bendravimas su Prancūzija per dvidešimt metų pasiekė visai kitą lygmenį. Nuo minimalių kontaktų, minimalios paramos iki tam tikros simpatijos, palankių politinių nuostatų ir ryškių asmenybių, šioje šalyje ieškojusių patirties, kurią siekė pritaikyti Lietuvoje. Tą kartą santykiai nutrūko tragiškai. Sutapimas, kad Josifas Stalinas įsakė užimti Lietuvą tada, kai Adolfas Hitleris įžygiavo į Paryžių. Praėjo daugiau nei trys ketvirčiai amžiaus ir atsirado gera proga atnaujinti kontaktus. Prie to prisideda ir VDU Frankofonijos mėnesio iniciatyva. Tiek Europoje, tiek pasaulyje Prancūzija vaidina ryškų, įtakingą vaidmenį, todėl pažinti šią šalį, jos kultūrą yra svarbu ir dabarties Lietuvai.
Lietuvos ir Prancūzijos XX a. diplomatijos pamokos