(130-osioms mirties metinėms)
Pabaiga. Pradžia – Nr. 1 (622)
Santjago universiteto rūmuose. Skulptorė
Teresa Brzoskiewicz (1994 m.)
Santjage Ignotui Domeikai teko imtis organizacinės mokslo veiklos. Nepaisant to, jis ir toliau vykdė geologinius tyrimus. Po darbo universitete iki išnaktų leisdavo laiką mineralogijos laboratorijoje. Naudodamasis gautais jo rastų fosilijų apibūdinimais, jis sugebėjo iššifruoti Andų kalnagūbrių geologinę istoriją. Po trijų dešimtmečių darbo Čilėje, jis 1878 m. Krokuvoje paskelbė apibendrinantį veikalą apie Čilės Kordiljerų geologinę sandarą ir jų gelmėse slypinčias metalų rūdas. Dėl šių tyrimų Čilės kalnakasybos pramonė žengė didelį žingsnį į priekį. Jau XIX a. pabaigoje Atakamos dykumoje buvo įrengti pirmieji atviri rūdynai, o dvi iš tų rūdviečių – Kandelarija ir Čiukikamata – dabar yra didžiausios pasaulyje atviros vario gamybos rūdvietės, kuriose rūda kasama karjeruose, siekiančiuose net iki 1000 m gylio.
Dėl I. Domeikos vaidmens Čilės valstybės mokslo ir ūkio raidai galėčiau teigti, kad jau parengus monografiją apie Ignotą Domeiką (2017) susiformavo supratimas, kad jis buvo genialiai įžvalgus Žemės gelmių tyrinėtojas. Kalbėdamas apie Andų geologinę istoriją, I. Domeika teigė, kad Andus – apie 4 000 km ilgio su aukštesnėmis nei 6 800 m viršūnėmis kalnagūbrių sistemą – išilgai Pietų Amerikos žemyno iškėlė požeminės jėgos, veikusios iš Vakarų nuo Ramiojo vandenyno, kurių „dundėjimą jis dažnai girdi požemio gelmėse“. I. Domeika tai pasakė, likus apie 140 metų iki tektoninių plokščių teorijos atsiradimo.
Prie genialių I. Domeikos įžvalgų galima priskirti ir Santjago aprūpinimo geriamuoju vandeniu projektą, krašto meteorologinių stočių tinklo sukūrimą, ir švietimo reformą. Sąžiningas, giliai mąstantis, labai svarbius darbus valstybei dirbantis kalnų inžinierius iš Europos netruko rasti gerų draugų vyriausybėje, įgyti autoritetą tarp šalies pramonininkų ir aristokratijos, kuriai, būdamas „Danguel“ herbo bajoras, ir pats priklausė. Jis neprašė atlyginimo už kalnų tyrinėjimus, iš to nepraturtėjo, nepaėmė sau jokio žemės plotelio su aukso ar vario gyslomis. Ir žmonės, ir valdžia tai nepaprastai vertino. I. Domeika Čilėje buvo ir yra vertinamas ne tik kaip mokslininkas, kalnų inžinierius, bet ir kaip humanistas, etnologas, pedagogas, švietimo sistemos reformatorius.
1867 m. I. Domeika buvo išrinktas Čilės universiteto rektoriumi ir keturis kartus perrinktas juo dirbo beveik 18 metų. Jam vadovaujant, universitetas sustiprėjo, atsirado magistro studijos, o ilgainiui – ir doktorantūros programos. I. Domeikos veikla Čilėje ir nuolatiniai jo ryšiai su Europos mokslo centrais vertintini kaip intelektinio tilto tarp Europos ir Pietų Amerikos kūrimas. Paryžiaus, Berlyno ir kitų Europos mokslo žurnalų autorius, Krokuvos menų ir mokslų akademijos narys (1874), Krokuvos Jogailaičių universiteto garbės daktaras (1887), Ignotas Domeika buvo asmuo, dėjęs pagrindus transatlantinei mokslo sklaidai ir globaliai plintančiai civilizacijai. Tai – fenomenas XIX a. mokslo istorijoje.
Aukštos ir atsakingos pareigos nepakeitė I. Domeikos, kaip mokslininko tyrėjo, įpročių. Anksti ryte jis raitas arba pėsčiomis vykdavo iš namų Kueto gatvėje tris mylias į universitetą, o po darbo dienos iki išnaktų dirbdavo savo mineralogijos laboratorijoje, tirdamas Čilės rūdinius mineralus. Savaitgalius leisdavo šeimoje, su žmona Enriketa susilaukė keturių vaikų, atostogoms vykdavo į Valparaisą prie Ramiojo vandenyno. Kai sulaukusi vos 35 metus mirė jo žmona, vaikus augino pats, būdamas jiems labai švelnus ir dėmesingas.
Ignoto Domeikos gyvenimas ir darbai pirmiausia liudija apie jo įgimtus gabumus, pažinimo troškimą, tyrėjo ir mąstytojo talentą. Kita vertus, senosios lietuvių bajorų giminės šaknys Nedzviadkoje ir Žybartauščinoje, Filomatų draugija Vilniaus universitete, mokslo draugai Vilniuje ir Paryžiuje bei šeima Santjage veikė jo mąstyseną, teikė jam stiprybės ir buvo jo asmenybės pamatas. Jį siejo dvasiniai ryšiai su daugeliu žmonių. Jis nesiskundė dėl nuotolių, nes visada jautėsi esąs arti gimtųjų pievų ir žaliųjų miškų, prie Vilniaus universiteto ar Aušros Vartų Dievo motinos. Laiškais Adomui Mickevičiui ir Vladislovui Laskovičiui jis lyg ir prisiartindavo prie gimtinės. I. Domeika buvo Lietuvos ir Čilės sūnus, atsidavęs darbui, šeimai, pareigai, Tėvynei. Ir jam buvo dosniai atlyginta, likimas buvo maloningas. Tai buvo laimė. Tačiau tai buvo įgyta slapčiausio liūdesio ir kančios kaina. Neapsakomas Tėvynės ir jį mylėjusių žmonių ilgesys, jo tremties ir emigracijos drama vis prasiverždavo I. Domeikos laiškuose iš daug iškentėjusios sielos gelmių. Taigi, Čilė jam buvo ir laimės, ir kančios šalis.
Ignoto Domeikos asmenybės vaidmuo Čilės valstybės raidoje ir visuomenės brendime buvo išskirtinai svarbus. Čilė – tai kalnakasybos, vynuogynų ir sodų šalis. Ignotas Domeika padėjo mokslinius pagrindus Čilės kalnakasybos pramonei. Jo bibliografijoje nurodoma per 1360 mokslo darbų, raštų ir dokumentų. Apie jį patį paskelbta daugiau kaip 4 tūkst. straipsnių. Be to, I. Domeika visą laiką rašė dienoraščius ir atsiminimus, kuriuose aprašydavo savo keliones, žmonių poelgius, kasdienius papročius, gamtinės aplinkos detales. Jis paliko tūkstančius puslapių dienoraščių, laiškų, apybraižų. Aprašė ir vietinių Lotynų Amerikos indėnų, Čilės mapučių (araukanų), su kuriais jam teko susidurti, išskirtinius bruožus. Savo knygoje „Mano kelionės. Tremtinio dienoraščiai“ (1962, I tomas) jis rašė: „Viskam užtenka laiko, kai yra noras ir palaimina Dievas, o iš visų pasaulio nelaimių, dėl kurių žmonės skundžiasi, tik vienos nepatyriau – nuobodulio.“
Nuo Nedzviadkos iki Žybartauščinos
Baigęs rektoriaus karjerą, 1884 m. vasarą I. Domeika su sūnumis Hernanu (1856–1931) ir Kazimieru (1863–1922) pagaliau išsiruošė į gimtinę. Prancūzijos Bordo uoste jį pasitiko į Žybartauščinos dvarą anksčiau gyventi išvykusi duktė Ana (1852–1917). Jie keliavo per Paryžių, Miuncheną, Vieną, Krokuvą, Varšuvą, aplankė draugus ir bendraminčius. Ignotą Domeiką gimtinėje sutiko kaip labai žymų žmogų, nes jo veikla buvo gerai žinoma.
Žybartauščinoje (Dziatlavo r., Baltarusija) I. Domeika gyveno ketverius metus. Čia jis rašė savo prisiminimus, daug kartų buvojo Vilniuje, keliavo po Europą, aplankė Romą, Šventąją žemę, lankėsi pas sūnus: Kazimieras tuo metu Saksonijos Freiberge studijavo kalnakasybą ir vėliau tapo Čilės Santjago universiteto mineralogijos profesoriumi, o Hernanas Romoje studijavo teologiją ir vėliau tapo Santjago vyskupu.
I. Domeika į Čilę, į savo namus Santjage, Kueto gatvėje Nr. 572, kur išlikusi to namo vilnietiška dvasia, grįžo jau sirgdamas 1888 m. lapkritį ir netrukus, 1889 m. sausio 23 d., mirė, užbaigęs savo žemiškąsias keliones. Jis garbingai perėjo per beveik visą XIX amžių, panašu, kad nepamiršo jaunystėje duoto priesako: „To, kuris netarnauja žmonėms, gyvenimas – nieko vertas.“
1888 m. lapkričio 1 d. Atlanto vandenyne, laivu „Potosi“ grįždamas į Čilę, Ignotas Domeika, jausdamas artėjančią akistatą su tuo „Vienatiniu“, parašė savo moralinį testamentą: „Du kartus jis skersai išilgai išvaikščioja Čilę nuo viršaus iki apačios. Jis mato jos gausius turtus ir jos derlingas žemes. Jis perpranta turtingas šio krašto žemės gelmes. Jis kopia į aukščiausias Andų viršūnes ir nusileidžia į narsiųjų araukanų namus. Tačiau laimingas mirtingasis dar net nesvajoja apie jo laukiančią garbę ir privilegijas…”
Iš tikrųjų, garbė ir privilegijos jo neaplenkė. Šiam žmogui likimas buvo itin palankus. Jo vardas neišnyko nei iš istorijos metraščių, nei iš žmonių atminties. I. Domeikos sūnaus Kazimiero palikuonys, kurių pasklidusių pasaulyje yra beveik trys šimtai, laiko garbe būti jo šeimos nariais. Mes galime didžiuotis Ignotu Domeika, tardami jo vardą, įamžintą minerale, fosilijoje, kalnyne, mieste, gatvėje, mokykloje, kometoje. Mūsų pažintis su Ignotu Domeika turi tęstis, nes jo gausaus palikimo tyrinėjimas kaskart atskleidžia naujų, įdomių ir svarbių mokslo istorijai faktų.
Akad. Algimantas Grigelis
Literatūra
1. Domeika, I. Mano kelionės, I t. (2008). Vilnius: Pradai, 500 p.; 2 t., Vilnius: Margi raštai, 513 p. [Vertimas iš lenkų k.: Moje podróże. Pamiętniki wygnańca, t. I–III, 1962–1963].
2. Domeika, I. (2017). Lietuvoje [ Na Litwie]. In: Ignotas Domeika – geologas, mineralogas, kalnų inžinierius. – Vilniaus universiteto leidykla, p. 67–90. [Vertimas iš lenkų k.].
3. Domejko, I. (1860). Araukania i jej mieszkańcy. Wspomnienia z podróży po Południowych prowincyach rzeczypospolitej Chilijskiej, tłumaczone przez Jana Zamostowskiego, korespondenta Gazety Warszawskiej (Biblioteka podróży i malowniczo-historycznych opisów różnych krajów, wydawana przez Adama Zawadzkiego, serya siódma). Wilno, nakładem i drukiem Józefa Zawadzkiego, 227 s.
4. Domeyko, I. (1846). Mémoire sur là constitution géologique du Chili, Annales des Mines, ser. 4, vol. 9, p. 365–540.
5. Domejko, I. (1872). Filareci i Filomaci. Poznań: Nakładem księgarni Jana Konstantego Żupańskiego, 28 s.
6. Domeyko, I. (1878). Rzut oka na Kordyliery Chilijskie i zawarte w ich łonie pokłady metaliczne. In: Rozprawy i Sprawozdania Wydzialu Matematyczno-Przyrodniczego Akademii Umiejętności w Krakowie, vol. 5, s. 160–272.
7. Domeyko, I., (1962–1963). Moje podróże. Pamiętniki wygnańca. T. 1, 1962, 256 s., t. II, 1963, 560 s., t. III, 1963, 339 s. / Przygotowała do druku Elżbieta Helena Nieciowa, Zakład Narodowy imienia Ossolińskich. Wrocław–Warszawa–Kraków.
8. Domeyko, I., (1976). Listy do Władysława Laskowicza / opracowała E. H. Nieciowa. Instytut Wydawniczy Pax, Warszawa, 552 s.
9. Domeyko Lea-Plaza, Paz (2002). Ignacio Domeyko. La vida de un emigrante (1802–1889). Editorial Sudamericana Chilena: Santiago, 426 p.
10. Domeyko, Paz (2005). A Life in Exile: Ignacy Domeyko 1802–1889. Australia, 426 p.
11. Grigelis A., (2002a). Ignotas Domeika – pasaulio pilietis = Ignacy Domeyko – Citizen of the World. In: Ignacy Domeyko 1802–1889. His life, works and contribution to science = Ignotas Domeika 1802–2002. Gyvenimas, darbai ir indėlis į mokslą // Editor/ red. A. Grigelis. Proceedings of the International Scientific Conference, 10–12 September 2002. Vilnius: Geologijos ir geografijos institutas, p. 9–13. [Lith., Engl.].
12. Grigelis, A. (2002b). Ignacy Domeyko and Alcide d’Orbigny – Men of the Same Age, but Different Fate / Ignacio Domeyko y Alcide d`Orbigny – hombres de misma época pero distintas fortunas. In: Międzynarodowa Konferencja naukowa: Ignacy Domeyko (1802–1889) – mineralog, geolog, ojciec nauczania górnictwa w Chile, Kraków, s. 15–24 (Polish), p. 27–36 (Spanish). (Polskie Towarzystwo Mineralogiczne. Prace Specjalne; z. 22).
13. Grigelis, A. (2005). Ignacy Domeyko – an early investigator of Andean geology. Episodes, Journal of International Geoscience, Beijing (China), Vol. 28, No. 4, p. 279–285.
14. Grigelis, A. (2014). Ignacy Domeyko – the first explorer of Jurassic fossils in Central Andean Cordilleras, Chile. Geologija, Vol. 56, no. 1, p. 14–15.
15. Grigelis, A. (2017). Ignotas Domeika – geologas, mineralogas, kalnų inžinierius = Ignacy Domeyko – geologist, mineralogist, mining engineer. Mokslinis redaktorius / Science Editor Algimantas Grigelis. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 726 p.
16. Chile, a Second Homeland of Ignacy Domeyko: an Epilogue / translated from Lithuanian M. A. Piesinas. – Iliustr. – Bibliogr.: 6 pavad. // Лiтасфера. – Мiнск, № 2 (2017), p. 181–185.
17. Last journey to Motherland of Great Explorer of Andean Geology / A. Grigelis, L. Ž. Gelumbauskaitė. – Iliustr., portr. – Santr. isp., liet. – Bibliogr.: 27 pavad. // Geologija. Geografija. – Vilnius, t. 4, Nr. 2 (2018), p. 79–98.
18. Grigelis, A., Česnulevičius, A. (2018). Pažvelk į mineralą dar bevardį: Ignotas Domeika: parodos katalogas, Varšuva, 2018 04 12 – 2018 05 11 = Spójrz na minerał jeszcze bezimienny: Ignacy Domeyko: katalog wystawy, Warszawa 12 04 2018 – 11 05 2018/ sudarė Algimantas Grigelis ir Algimantas Česnulevičius. – Vilnius: Lietuvos Ignoto Domeikos draugija, 30 [1] p.: iliustr. [Lith., Polish].
19. Motuza, G. (2002). Ignoto Domeikos geologiniai darbai Čilėje = Geological works of Ignacy Domeyko in Chile. In: Ignacy Domeyko 1802–1889. His life, works and contribution to science = Ignotas Domeika 1802–2002. Gyvenimas, darbai ir indėlis į mokslą // Editor/ red. A. Grigelis. Proceedings of the International Scientific Conference, 10–12 September 2002. Vilnius: Geologijos ir geografijos institutas, p. 170–185. [Lith., Engl.].
20. Pamiętniki Ignacego Domejki (1831–1838), 1908 / z autografów wydał Józef Tretiak. Kraków, Akademia Umiejętności, 227 s.
21. Ryn, Z. J. (Editor), (2002). Ignacy Domeyko – Obywatel świata. Kraków.
22. Ryn, Z. J. (2006). Ignacy Domeyko – Kalendarium życia. – Kraków, 861 s.
23. Ryn, Z. J. (2008). Ignacy Domeyko – Bibliografia. Wydawnictwo Polska Akademia Umiejętności, Uniwersytet Jagielloński, Akademia Górniczo-Hutnicza, Kraków, 716 s.
24. Ryn, Z. J. (2014). Ignacy Domeyko – La vida y la obra. Kraków.
25. Wójcik (1995). Ignacy Domeyko. Litwa, Francja, Chile. Polskie Towarzystwo Ludoznawcze, Seria wydawnicza „Biblioteka Zesłańca”, Stowarzyszenie „Wspólnota Polska”. Warszawa–Wrocław, 477 s.
26. Wójcik, Z. (2002). Ignoto Domeikos mokslinės veiklos tarptautinė reikšmė = International significance of scientific output of Ignacy Domeyko. In: Ignacy Domeyko 1802–1889. His life, works and contribution to science = Ignotas Domeika 1802–2002. Gyvenimas, darbai ir indėlis į mokslą // Editor/ red. A. Grigelis. Proceedings of the International Scientific Conference, 10–12 September 2002. Vilnius: Geologijos ir geografijos institutas, p. 288–294. [Lith., Engl.].