Pabaiga. Pradžia – Nr. 5.
Lietuvių ligoninės veikla 1933–1941 m.
Apie ligoninės perkėlimą ir veiklą 1933–1941 m. randama kiek daugiau išlikusių įvairių teisinių, statybos ir remonto darbų dokumentų, tačiau tai galėtų būti kitų ieškojimų ir diskusijų tema. Šiuo atveju mums labiau įdomi pati ligoninės, kaip gydymo įstaigos, veikla ir draugijos reikšmė to meto Vilniaus krašto gyvenime.
Sutelkus pastangas, Draugijos ir privačių asmenų lėšomis pavyko įsigyti pastatą Mickevičiaus g. 33A (dabar – Gedimino pr. 35). 1933 m. ligoninė buvo perkelta į ne visai pritaikytas patalpas. „Užsibrėžtam tikslui pasiekti, neatsižvelgiant į sunkias gyvenamojo ekonominio krizio sąlygas, Lietuvių Sanitarinės Pagalbos Draugija nepagailėjo didelių išlaidų geram Ligoninės įrengimui, o Ligoninės Direkcija dėjo kuo daugiausia pastangų tinkamai suorganizuoti medicinos pagalbą“, – rašoma 1936 m. ligoninės atidarymo proga išleistame buklete „Lietuvių sanitarinės pagalbos draugijos ligoninė“ (Vilnius, 1936), lietuvių ir lenkų kalbomis su gausiomis iliustracijomis.
Kaip ligoninė atrodė po remonto, liudija jauno gydytojo Povilo Čibiro prisiminimai: „1934 m. kovo 3 d. įstojau į Sanitarinės pagalbos draugiją ir buvau išrinktas jos valdybos nariu. Lapkričio 4-ąją per neeilinį draugijos posėdį, įvykusį jau naujose, remontuojamose patalpose, matėme ligoninės kontūrus ir aibę visokių turtinių notarinių reikalų. Tam posėdžiui pirmininkavo dr. J. Šlapelis, sekretorius buvo Povilas Čibiras. Posėdyje dalyvavo draugijos nariai: M. Šlapelienė, dr. V. Legeika, St. Špokas, P. Karazija, Vl. Narbutas. <…> 1936 m. žiemą po kapitalinio remonto įvyko iškilmingas ligoninės atidarymas. <…> Ligoninės vestibiulį ir dviejų aukštų foje puošė didžiuliai, dar iš Pirklių klubo išlikę storo laivų stiklo veidrodžiai per visą sieną. Jie kūrė itin didelės erdvės įspūdį. <…> Šalia mūsų visuomenės atstovų Vilniaus lietuvių laikinojo komiteto pirmininko K. Stašio, Ryto švietimo draugijos pirmininko kun. K. Čibiro, Lietuvių sanitarinės pagalbos draugijos pirmininko dr. D. Alseikos, daugelio gydytojų ir kunigų bei lenkiškai kalbančių nepažįstamų svečių, šalia triumfuojančio ir švytinčio šeimininko dr. V. Legeikos, buvo violetiniu apvadu sutana arkivyskupas
R. Jalbžikovskis, mokantis lietuviškai <…>
Lietuvių sanitarinės pagalbos ligoninė,
dabartinis vaizdas
Man, VI kurso medikui, pakviestam kaip LSPD valdybos nariui, šios vaišės seilę varė ir kartu priminė, kad gal kada nors teks šioje ligoninėje dirbti. Mums, lietuviams, naujos ligoninės reikalas tapo galimybe pagalvoti ir pasirodyti, kad esame dar gyvi ir pajėgūs sukurti ką nors puikaus.“ (P. Čibiras. Prancisiaus ir Nastės Čibirų šeimos atsiminimai, poezija, vertimai. Vilnius, 2005, p. 151, 155–156).
Įrodymų, kad ligoninė dar veikė 1940 m., randame straipsnyje „Kaip veikia Vilniuje Lietuvių sanitarinės pagalbos Draugijos ligoninė” (XX amžius, 1940 m sausio 29
Nr. 25). Rašoma, kad „ligoninė veikia jau 22 metai. Su namais ir visu įrengimu vertinama apie ½ milijono litų. Namo savininkai yra 3: Liet. Sanitarinės Pagalbos Draugija,
L. Labdaros Draugija ir dabartinis ligoninės direktorius dr. Vyt.Legeika, kuris ligoninėj dirba 20 metų. <…> Ligoninė taip įtaisyta, kad turi visoms specialybėms reikalingas priemones ir aparatus. Neturi tik gimdyklos ir vaikų skyriaus. Ligoninės paskirtis – duoti gerą specialistų gydymą ir pigiai. Dirba 14 gydytojų specialistų įvairių tautybių. Gydytojai algų negauna, jiems
mokama tik proc. už darbą. <…> Vaikščiojantiems ligonims yra 8 kabinetai ambulatorijos, o gulintiems 7 bendros salės ir 9 atskirutės”. Vėlesnių žinių apie ligoninės likimą aptikti nepasisekė.
Vietoje epilogo
Ligoninės veikla nutrūko apie 1941 m., prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Teigiama, kad Lietuvių ligoninės inventorius ir archyvas buvo perkelti į tuometės šv. Jokūbo ligoninės patalpas, archyvas sunaikintas.
Pastatai, kuriuose veikė Lietuvių sanitarinės pagalbos ligoninė ir poliklinika, yra išskirtinės to meto architektūros ir paskirties. Namas Vilniaus g. 28 (dabar 25) yra vienas pirmųjų nuomojamų namų Vilniuje, pastatytas 1881 m. pramonininko Samuilo Vyšniavskio iniciatyva pagal architekto Ivano Levickio projektą. 1905–1909 m. pastate veikė muzikos mokykla, kurioje mokėsi garsus pasaulinio garso smuikininkas Jascha Heifetz (1901–1987 m.). 1909 m. pastate pradėjo darbą laikraščio „Lietuvos žinios“ redakcija. 1918 m. dalyje patalpų buvo įrengta Lietuvių sanitarinės pagalbos draugijos ligoninė, kuri veikė iki 1933 m.
Ne mažiau įdomus pastatas A. Mickevičiaus g. 33A, į kurį 1933 m. persikėlė Lietuvių sanitarinės pagalbos ligoninė, jau labiau žinoma kaip Lietuvių ligoninė. 1913 m. pagal žymiausio Vilniaus architekto Michailo Prozorovo projektą pastatytas namas buvo vienas moderniausiai įrengtų pastatų Vilniuje. Jame buvo įsikūręs Pirklių klubas.
Apie šiame name veikusią ligoninę išliko nedaug informacijos. Todėl dr. Povilo Čibiro išsaugotas ligoninės atidarymo proga išleistas bukletas yra aukso vertės Lietuvos medicinos istorijai.
Regina Vaišvilienė
Vilniaus fenomenas – Lietuvių sanitarinės pagalbos draugija, ligoninė ir poliklinika (1918–1941)
Vilniaus fenomenas – Lietuvių sanitarinės pagalbos draugija, ligoninė ir poliklinika, veikusios 1918-1941 m.