Pabaiga. Pradžia – Nr. 11 (632)
Nereikia nei neigti, nei įrodinėti, kad humanitarinių mokslų nauda yra antstatinė. Pasak Paulo Goodman, humanitarinių mokslų pritaikymas yra supratime, paaiškinime ir įvertinime, ir tai paviršutiniškai neprilygs gyvybės mokslų naudai. Tačiau nereikėtų šiuos mokslus nustumti į nerentabilius pakraščius. Ir vidurinėse, ir aukštosiose mokyklose yra spragų ir tiesiog nusižengimų garbės ir pedagogikos bei humanitarinės kultūros nuostatoms. Pavyzdžiui, paaugliams ir dar jaunesniems mokytojai su patosu pasakoja istorijas, kaip Steve Jobs „iškrito“ iš koledžo ir, tik pažiūrėkite, kokią sėkmę ir turtus susikūrė. Vaikams tokios sėkmės istorijos kartoti nereikia. Jie greitai suvokia nesimokymo „teigiamybes“ ir metų metais gėrisi ta istorija, ne be įtakos savo pasirinkimui. Metams bėgant, politiškai angažuoti veikėjai, kuriems labai tinka Aristotelio žmogaus apibrėžimas, naudojasi S. Jobs istorijos dividendais. Jie įžūliai verbuoja jaunuolius į savo pasekėjus, toliau eskaluodami sėkmės be studijų laimę, atskirdami jaunuolius nuo šeimos, ypač jei esama ne tik politinio, bet ir finansinio suinteresuotumo.
Kaip įvertinti tokią kultūrą mokyklose ir kaip apsaugoti šeimos narius šeimai? Ne betikslis yra ir klausimas, kaip įvertinti mokytojų humanitarinę kultūrą, kuriai turėtų būti būdinga disciplina ir saikas bei kurios įtakos vieta – būtent mokyklose. Universitetuose dirbantiems dėstytojams nuolat tenka pateikti pavyzdžių. Kiekvieną kartą, kai reikia remtis socialiniais ir politiniais pavyzdžiais Vakarų kultūros gilaus tikėjimo auditorijoje, jautrus dėstytojas visada saugosi šiurkščių, ekstremalių ir dviprasmiškų pavyzdžių, kad neįžeistų klausytojų. Žiniasklaidos išgarsinti sekso, verslo ir prievartos atvejai taip pat nepriimtini tokiai garbiai auditorijai. Kas įvyksta, kad Lietuvos mokytojai, kuriems ir kurie nuolat kartoja patriotinio auklėjimo būdus, gali įžūlauti prieš paauglius su Steve Jobs pavyzdžiu? Ką šiuo atveju reikėtų manyti apie mūsų humanitarinę kultūrą?
Šiandien daug problemų yra būtent socialinės ir politinės kilmės, o jų sprendimai gali priklausyti nuo plataus ir intelektualaus humanitariško požiūrio. Socialinė parama šeimoms, ilginant darbą mokyklose, dėmesys seneliams, migrantų mokymas ir aprūpinimas yra ne vien finansiniai, bet ir socialiniai bei etikos klausimai. Reikmės ir galimybių įvertinimai gali lemti šiais atvejais: reikia įvertinti pastangas, indėlį ir rezultatus, kad galėtum prasmingai paskirstyti dėmesį. Dažniausiai nulemia finansinės galimybės, o reikėtų racionaliai paskirstyti jėgas ir išteklius, ir kur gali vienas, suaugęs ar vaikas (pavyzdžiui, senelių priežiūroje), nebūtina organizuoti grupių tai veiklai.
Mokant papildomus žmonių srautus, reikia nepamiršti, kad su kalbos žiniomis galima skleisti etikos ir etiketo normas, kad pramokusieji suvoktų juos priimančiųjų atsakomybę ir gerbtų mokyklą. Šiais atvejais individuali asmens ir bendroji elgesio kultūra gali padaryti ypač daug įtakos. Darantieji oficialius sprendimus turėtų remtis nelabai sena vyresniųjų patirtimi, kai šie priiminėjo sprendimus didelio ideologinio spaudimo sąlygomis: suprasti poreikius ir nurodymus, pasiaiškinti ir įvertinti, ir rūšiuoti: reikalai sau, aptarnaujančiam personalui ir niekam. Taip sumažėtų reikalų ir išlaidų, triukšmo viešumoje ir padidėtų interesantų atsakomybė, nes jiems taip pat tektų tam tikros socialinės, etinės funkcijos.
Humanitarų socialinė padėtis Lietuvoje yra nepatenkinama. Teigiamą socialinę aplinką jiems kūrė kultūringa, pasiturinti ir atsakinga visuomenė. Dabar, socialinei visuomenės struktūrai pasikeitus, nėra nei visuomenės, nei aplinkos, kuri siektų dalijimosi idėjomis ir puoselėtų jas priimančias bei palaikančias sklaidos sąlygas. Pažinimo šališkumas (t. y. nuostata „tai man jau žinoma“) ir paviršutiniška mokslo sklaida tarp paviršutiniškai raštingų (t. y. požiūris, kad „visi viską žino“) ypač pakerta humanitarų įtaką ir pripažinimą. Todėl kvalifikuoti humanitarai turėtų saugoti savo žinių teritorijas ir žinias skleisti atsakingai, be primityvaus mokslo žinių suprastinimo paskaitose, kai jos organizuojamos klubuose, vakaruose, diskusijose, asmeniniame socialiniame bendravime, taip pat ir publikacijose.
Tačiau visos šios priemonės Lietuvoje yra priklausomos arba jau ir nebesančios. Net naujų užsienio knygų apžvalga spaudoje nepasirodo, o labai vertingų profesoriaus Vytauto Bikulčiaus paskaitų apie prancūzų literatūros naujienas galima išgirsti tik Prancūzų institute ar perskaityti „Literatūroje ir mene“. Yra sakoma, kad „The New York Times“ literatūros apžvalgos yra vienas žymiausių kultūros židinių JAV. Nejučiomis kyla klausimai, kodėl Lietuvoje nieko panašaus nėra, nors nestokojama diplomuotų humanitarų. Literatūra yra tikrai didelis idėjų ir kultūros šaltinis, ir tai reikėtų prisiminti universitetų programų sudarytojams ir jų „siaurintojams“. Taip pat ir kultūringai visuomenei bei leidėjams.
Dėl nesančio socialinio gyvenimo ypač nukenčia jaunimas. Jauni net menų srities studentai neturi, kur prasmingai praleisti laiko, susirasti draugų ir bendraminčių, lavintis, dalindamiesi įspūdžiais. Vyksta parodų atidarymai, laukiama atvykstančių atlikėjų, kvalifikacinius mokslinius laipsnius įgyja vis nauji asmenys. Visi šie procesai ir įvykiai gali būti aptarti draugijose, vakaruose, klubuose, kur galėtų pasirodyti ir studentai. Kyla klausimas, kodėl, pavyzdžiui, Vilniuje nevyksta parodų aptarimai su iškilmingu jų atidarymu, susitikimai su parodų lankytojais, kodėl nepristatomi nauji humanitariniai mokslo darbai, kad visuomenė žinotų, kas nauja surasta ir gali būti taikoma žmonių naudai. Kodėl humanitarų įžvalgos niekam nerūpi? Atrodo, kad tik Prancūzų institutas ir Amerikos centras mato parodų, paskaitų ir diskusijų organizavimo prasmę. Tenka pripažinti, kad, be minėtų visuotinių požiūrių, humanitarinę kultūrą ir žinias naikina neigiama socialinė aplinka. Postūmį į teigiamą aplinką galbūt galėtų padaryti dėmesys jaunimui, ypač studentams, kurie kviečiami pasisakyti ir priimami, kurie vertintų priėmimą ir išsilavinę tokią kultūrą skleistų savo aplinkoje. Humanitarų žinioms nėra kitos erdvės – tik aukštųjų mokyklų programos, asmeninis kūrybinis darbas ir palanki, besidominti visuomenė.
Intelektualinis darbas ir meninė raiška reikalauja daug investicijų ir pastangų, ir ne viskas šiose srityse pamatuota pinigais. Todėl mokytojų, dėstytojų, administratorių ir Vyriausybės atstovų supratimas būtų labai pageidaujamas siekiant, kad išsilavinę humanitarai tarptų ir skleistų kultūrą ne tik savo žiniomis, bet ir dalyvaudami bei kurdami visuomenę.
Prof. habil. dr. Marija Liudvika Drazdauskienė