Tęsinys. Pradžia – Nr. 17
1989 m. gegužės 13–14 d. Taline įvyko ELF Įgaliotinių Tarybos, LTF Dūmos ir LPS Seimo Baltijos Asamblėja, priėmusi 1989 m. gegužės 14 d. „Baltijos tautų teisių deklaraciją“, kurioje visi trys judėjimai, be kita ko, paskelbė ir šias mūsų trijų tautų teises:
teisę gyventi istoriškai susiklosčiusioje teritorijoje;
teisę apsispręsti ir laisvai nustatyti savo politinį statusą.
Ši Baltijos asamblėja, remiantis Lietuvos 1988 m. rugsėjo mėn. patirtimi (Lietuvos žaliųjų judėjimo Baltijos jūros apkabinimas ir Lietuvos žaliųjų judėjimo bei LPS bendra akcija „Gyvybės žiedas“ apjuosiant Ignalinos AE), svarstė ir „Gyvosios sienos“ idėją, pasitinkant Ribentropo ir Molotovo slaptųjų paktų 50-metį – Lietuvos, Latvijos ir Estijos pasienyje su Baltarusija ir Rusija pastatyti „gyvąją sieną“, atskirsiančią mus nuo Tarybų Sąjungos.
1989 m. gegužės 18 d Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba priėmė Lietuvos TSR Konstitucijos pataisas, kurių (vadinamųjų estiškų pataisų) LPS ir LKP sutartą priėmimą 1988 m. lapkričio mėnesį buvo sustabdęs A. Brazauskas. Šios Konstitucijos naujos redakcijos 70 straipsnis skelbė: „Lietuvos TSR galioja tik jos Aukščiausiosios Tarybos arba referendumu priimti įstatymai.“ TSRS įstatymų „galiojimas gali būti apribotas arba sustabdytas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos nutarimu“.
1989 m. gegužės 25 d. prasidėjęs I TSRS liaudies deputatų suvažiavimas, kurį tiesiogiai transliavo centrinė TSRS televizija, parodė, kad trijų Baltijos respublikų deputatus Kremliui suvaldyti buvo sudėtinga. Lietuvos TSR atstovybėje prie TSRS vyriausybės surengėme pirmąją mūsų spaudos konferenciją. Šiandien tai atrodo labai paprasta. Jai vadovavo Virgilijus Čepaitis. Sugužėjo gausybė užsienio žurnalistų, išdėstėme savo tikslus ir veiklos programą.
Trijų Baltijos respublikų delegacijoms veikiant suderintai, pavyko neįtikėtinas dalykas – I TSRS liaudies deputatų suvažiavimas sudarė valstybinę komisiją Tarybų Sąjungos ir Vokietijos 1939 m. nepuolimo sutarčiai politiškai įvertinti. Jos veikloje dalyvavo ir mūsų atstovai: Vytautas Landsbergis, Justinas Marcinkevičius, Kazimieras Motieka ir Zita Šličytė, o komisijos pirmininku buvo išrinktas TSKP CK Politinio biuro narys Aleksandras Jakovlevas, jo pavaduotoju – archyvų žinovas prof. Jurijus Afanasjevas, be kurio paramos būtų buvę sunku išsiversti.
1989 m. gruodžio mėnesį II TSRS liaudies deputatų suvažiavimas priėmė istorinį nutarimą, kad slaptieji Ribentropo ir Molotovo susitarimai dėl Europos pasidalinimo negalioja nuo jų pasirašymo momento! Ši komisija ir trijų Baltijos šalių TSRS liaudies deputatai atliko istorinį darbą, bet tai įvyko jau po Baltijos kelio.
Po I TSRS liaudies deputatų suvažiavimo dalis deputatų su TSRS diplomatiniais pasais ir neliečiamybės statusu pasklidome ir po Vakarų šalis. Tai labai padėjo viešinti Baltijos šalių tikslus. Pavyzdžiui, Z. Vaišvilai ir V. Antanaičiui Švedijos žaliųjų partijos kvietimu lankantis Stokholme, man buvo pasiūlyta drauge su Švedijos žaliųjų partijos atstovais vykti į Žaliųjų partijų kongresą Paryžiuje. Ten jau pirmą vakarą patekau į tiesioginį žinių eterį „France 5“ televizijos kanale.
1989 m. gegužės pabaigoje Lietuvos Laisvės Lyga (LLL), Demokratų partija, Helsinkio grupė, Lietuvos tautinio jaunimo sąjunga „Jaunoji Lietuva“, Krikščionių demokratų partija ir Politinių kalinių gelbėjimo komitetas įkūrė Nepriklausomybės sąjungą, kuri jau birželio 11 d. Vilniaus Kalnų parke surengė mitingą Lietuvos okupacijos 39-osioms metinėms paminėti. Jame dalyvavo apie 15 tūkst. žmonių, nors beveik tuo pačiu metu Sąjūdis Vingio parke Vilniuje buvo sukvietęs didžiulį mitingą – susitikimą su grįžusiais iš Maskvos TSRS liaudies deputatais, kuriame dalyvavo apie 70 tūkst. dalyvių.
1989 m. birželio 14 d. Lietuva pirmą kartą laisvai minėjo 1941 m. trėmimus į Sibirą. Vilniaus katedroje buvo pašventinta Tremtinių koplyčia. Prieš keletą mėnesių iš tremties Žagarėje grįžęs arkivyskupas Julijonas Steponavičius dešimtims tūkstančių žmonių aikštėje prie Vilniaus katedros laikė šventąsias Mišias už stalinizmo aukas. 1989 m. liepos 28 d. kariniame Kėdainių aerodrome nusileido transportinis lėktuvas, atskraidinęs 128 karstus su tremtinių ir politinių kalinių palaikais iš Igarkos. Daug žmonių patys tą vasarą jau vyko į Sibirą ieškoti artimųjų kapų ir parsivežti jų palaikus. Tą vasarą prasidėjo ir judėjimas prieš lietuvių vaikinų tarnavimą sovietinėje armijoje.
Naktį iš 1989 m. birželio 4 d. į 5 d., tuoj po M. Gorbačiovo vizito į Kiniją, Pekine Tiananmenio aikštėje kariuomenė susidorojo su prieš valdžios politiką protestuojančiais studentais ir įvedė karinę padėtį. Manoma, kad ten buvo nužudyta mažiausiai 2 tūkst. žmonių.
Liepos pradžioje R. Ozolo iniciatyva buvo įsteigtas Lietuvos partijų ir politinių organizacijų Konsultacinis susirinkimas, kurio pasitarimuose, be Sąjūdžio ir į Nepriklausomybės sąjungą įėjusių organizacijų, dalyvaudavo ir Socialdemokratų partijos, Tautininkų sąjungos, Darbininkų sąjungos, Lietuvos žaliosios partijos atstovai. Pasitarimuose mokytasi ir bandyta derinti iniciatyvas.
1989 m. liepos 15 d. Estijos mieste Piarnu vyko Baltijos tarybos posėdis, kuriame Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui atstovavo Virgilijus Čepaitis, Bronislovas Kuzmickas ir Romualdas Ozolas. Posėdyje jau atvirai buvo kalbama apie nepriklausomybę. Skausmingai diskutuota apie pilietybės įstatymus. Diskutuojant apie renginius, skirtus Ribentropo ir Molotovo pirmojo pakto 50-ųjų metinių paminėjimui, Estijos Liaudies fronto atstovė Rahvarinne pateikė kruopščiai parengtą „gyvosios grandinės“ scenarijų, pavadintą „Baltijos keliu“ (pirmasis pavadinimas buvo „Baltijos kelias į laisvę ir nepriklausomybę“). Baltijos taryba paskyrė atsakingus už šį renginį asmenis: H. Valką (ELF), A. Klotinį (LTF) ir V. Čepaitį (LPS).
Tačiau liepos 18 d. posėdyje LPS Seimo tarybos dauguma narių sudvejojo šios akcijos realumu ir nutarimo dėl jos nepriėmė. Tuomet V. Čepaitis liepos 19 d. „Atgimimo bangos“ TV laidos tiesioginiame eteryje (ačiū Dievui, tuo metu ši Sąjūdžio TV laida dar nebuvo valdžios pristabdyta) TV žiūrovams ne tik papasakojo apie Baltijos tarybos posėdį, bet ir pakvietė visus Lietuvos žmones dalyvauti „Baltijos kelyje“. V. Čepatis tai padarė savarankiškai, t. y. be Sąjūdžio Seimo tarybos nutarimo. Tad pirmiausia teko pačius sąjūdiečius įtikinėti akcijos būtinumu. Ir tai suprantama, nes tai turėjo tapti tikru organizacijos išbandymu.
Emocijų netrūko ir dėl to, kad ankstesniame išplėstiniame LPS Seimo tarybos posėdyje liepos 11 d. buvo ne tik priimtas nutarimas dėl „nulinio“ pilietybės varianto, bet ir daug kam netikėtai paremtas LLL pradėtas parašų rinkimas dėl Ribentropo ir Molotovo pakto pasekmių likvidavimo ir sovietinės armijos išvedimo.
Kiekviename LPS Seimo tarybos posėdyje buvo intensyviai ruošiamasi Baltijos keliui. Buvo sudarytas akcijos koordinavimo centras. Išsamų renginio scenarijų parengė LPS iniciatyvinės grupės narys Artūras Skučas. Visa trasa Lietuvoje buvo suskirstyta į 50 etapų, simbolizavusią 50 tautos kančių metų. Kas 4 km buvo sukrauti aukurai iš žmonių atsivežtų akmenų, ant kurių sutemus bus uždegta ugnis. Numatyta pastatyti koplytstulpius, parengti vietas mitingams ir pasirinkti kalbėtojus iš LPS Seimo narių bei TSRS liaudies deputatų.
Sąjūdžio informacinė agentūra susisiekė su užsienio žurnalistais, akredituotais Maskvoje, pakvietė juos atvykti. LPS išleido tam skirtą specialų informacinį leidinį ir savo veiksmus koordinavo su LTF ir ELF. LPS Seimo taryba rugpjūčio 16 d. „Atgimimo bangos“ TV laidoje pakvietė Lietuvos žmones į Baltijos kelią.
Trasa Lietuvoje buvo padalinta į 4 didelius ruožus (Vilnius, Vilnius–Ukmergė, Ukmergė–Panevėžys, Panevėžys–Latvijos siena), kuriuose viską koordinavo paskirti pagrindiniai koordinatoriai. Atskirus ruožus, paskirtus konkretiems miestams ir rajonams, – taip pat. Man teko ketvirtojo ruožo 353–355 km (Plungė), 355–357 km (Kelmė) ir 357–360 km (Radviliškis) dalys.
Neįmanoma trumpai aprašyti viso šio didžiulio parengiamojo darbo, daugybės žmonių pasiaukojimo ir triūso, kuriuos su kaupu atpirko įvykęs Baltijos kelias. Tačiau norėtųsi priminti ir tai, kas pamirštama. Besiruošiant Baltijos keliui, politinė padėtis pradėjo aštrėti.
Zigmas Vaišvila
Baltijos kelias buvo tautos valios išreiškimas
(Tęsinys – kitame numeryje)