Pabaiga. Pradžia – Nr. 8 (651)
Matyt, neiškentęs, tada rašytine forma kolegoms pasisakė ir tarpžinybinės komisijos narys dr. D. Cesevičius.
Cesevičius (1998)
Tarp prof. M. Treinio surinktų spausdinių kopijų yra išlikę penki mašinraščio puslapiai niekur neskelbtos jo studijos „Dar dėl kaimo gyvenviečių dydžio“, žinovų datuotos 1966–1967 m. (pagal D. Cesevičiaus darbų bibliografiją, visa jos apimtis – 61 p.). Bandysiu ją sutrumpintą cituoti, nes tikiu, kad čia skelbiamos mintys gali būti įdomios Lietuvos kaimo raidą tyrinėjantiems istorikams ir bus vertingos nūdieniams žemės ūkio strategijos planuotojams.
Šioje studijoje dr. D. Cesevičius rašė: „<…> Kaimo gyvenvietė yra neatsiejama nuo žemės ūkio gamybos. Galima sakyti, kad ji yra žemės ūkio gamybos tvarkos, organizavimo išraiška. Gyvenvietė savo situacija ir organizavimu turi prisidėti prie to, kad kiekvienas eksploatuojamas žemės plotas duotų kuo didžiausią ir pigiausią produkciją. <…> Tokiame krašte kaip mūsų, kur dirvos yra labai nevienodos, kur laukų sąskaida labai didelė, kur klimato sąlygos labai nepastovios, kur dar neįmanoma pilna ir smulki gamybos specializacija, dirbantieji turi nuolatos būti arti gamybos vietos: prie fermų, kur laikomi gyvuliai, ir prie laukų, kur auginami javai.
<…> Tarp gamybinio ūkio centro ir gamybos organizavimo ūkyje yra tam tikra priklausomybė. Iš seno yra žinomas dėsnis, kad gamybinis centras turi būti ten, kur yra gaunamų produktų svorio centras. Kuo gamyba yra toliau nuo centro, tuo ji daugiau ekstensyvi. Tuo daugiau kainuoja transportavimas. Vadinasi, arčiausiai gamybinio centro ir gyvenvietės turi būti geriausios žemės.
<…> Žemės ūkio gamyba skiriasi nuo pramoninės svarbiausia tuo, kad žemės ūkio įmonė yra transporto įmonė: joje daugiau kaip 50 procentų darbų yra transporto darbai. Todėl atstumų mažinimas, vežiojimų mažinimas yra vyriausias gamybos įsakas. Atstumai žemės ūkio gamyboje svarbiausia lemia ir įmonės dydį. Suprantama, transporto priemonės pagreitina atstumų nugalėjimą. Todėl pasauliniame žemės ūkyje yra tendencija į vis didėjančias įmones. Tačiau ir tokių mechanizuotų ūkių dydis turi savo ekonominę ribą.
<…> Nesileiskime į labai komplikuotą teorinę ūkio dydžio problematiką. Užtenka nurodyti tai, kad tiek kitų kraštų, tiek ir mūsų krašto praktika optimaliu ir maksimaliu augalininkystės ar gyvulininkystės ūkio dydį laiko maždaug 500 ha ūkį. Tam tikromis sąlygomis, vietomis jis gali būti mažesnis, vietomis didesnis ir siekti 700 ha. Taigi, ir pasilikime prie tokio – maždaug 500 ha ūkio dydžio. Bet mūsų 500 ha ūkis vadinamas gamybiniu vienetu (brigada arba skyriumi), o iš kelių gamybinių vienetų sudarytas junginys vadinamas ūkiu ir jo dydis yra beveik nenormuotas. Yra ūkių, susidedančių iš 3, 4, 5, 6, 7 ir net dar daugiau gamybinių vienetų, kurie patys gali būti pakankamo dydžio savarankiškais ūkiais.
Tai koks gi tada mūsų krašto sąlygomis yra tikrasis ūkio dydis? Ar tas 500 ha ūkis, ar ta „armonika“, sudaryta iš 3–7 ūkių? Jungiame ūkius į kažkokius milžiniškus vienetus, tartum 500 ha ūkis būtų per mažas. O juk 500 ha ūkis yra didelis ūkis, intensyvios gamybos sąlygomis – net labai didelis ūkis. Kam tokie jungimai daromi ir ką jie duos?
<…> Jungtinio ūkio administracija yra griozdiškesnė ir daugiau išpūsta, negu ji būtų 500 ha ūkyje. Be to, tokiame ūkyje vadovo santykiai su žmonėmis, žmonių santykiai tarpusavyje ir su žeme, su gyvuoju ir negyvuoju inventoriumi būtų daug artimesni, aiškesni ir paprastesni.
<…> Nusprendus dėl 500 ha ūkio, savaime išnyktų klausimas, kokio dydžio turi būti kaimo gyvenvietė: viskas aišku – kiekvienas ūkis turi turėti vieną gyvenvietę. Kitas reikalas, kai tokio dydžio ūkiai, vykstant gamybos specializacijai, turės kooperuotis su kitais skirtingo gamybinio profilio ūkiais. Tokia kooperacija gali būti vykdoma sutarčių forma. Bet tai – visai kita problema.
<…> Kaimo gyvenviečių pranašumas prieš kitokias gyvenvietes – tas, kad jos yra arti žemės ūkio gamybos ir gamtos. Nereikia tyčia jų „miestinti“, statant daugiaaukščius namus, sudarant vertikalias linijas. Kaip didieji architektai sako, gyvenimo ir gamtos linijos yra horizontalios, kaimo gyvenvietės turi harmoningai įsilieti į kraštovaizdį. Jose turi būti erdvu, ramu, jauku, patogu ir sveika gyventi.“
Taigi, ekonomistas dr. D. Cesevičius nedviprasmiškai pasisakė prieš perdėtą visuomeninių ūkių ir jų padalinių stambinimą bei kaimo gyventojų koncentravimą gyvenvietėse, beje, likusį tarpžinybinės komisijos ataskaitoje. Tačiau prof. P. Vasinauskui tai buvo atrama, padėjusi gintis nuo iš visų pusių plūdusios žemės ūkio centralizacijos ir gigantomanijos bangos.
D. Cesevičius į tai, kad jo darbais gali pasinaudoti kiti žmonės, per daug dėmesio nekreipė. Tai patyrė ir prof. M. Treinys. D. Cesevičiui buvo svarbiau kiti dalykai, ypač galimybė kurti nesužalotą, nekonformistinį mokslą, kuris darytų įtaką kitiems, skaitantiems jo darbus. Savo kūrinius jis skirstė į dvi grupes: dabarčiai ir ateičiai. Dabarties naudojimui buvo skirtos studijos, parašytos dirbant pagal sutartis arba vėliau, siekiant užrašyti darbo metu kilusius apmąstymus (prie jų galima priskirti ir studiją dėl kaimo gyvenviečių dydžio).
Naudoti ateityje D. Cesevičius parašė dvi studijas: ekonominę – „Ekonomikos vystymosi prasmė ir vaizdas“ (apie 1979–1980 m., 147 mašinraščio lapai) ir eseistinę – „Apmąstymų ir samprotavimų santraukos“ (1977–1978 m., 196 mašinraščio lapai). Jis labai išgyveno dėl žemės ūkio sužlugdymo pirmaisiais kolektyvizacijos dešimtmečiais, dėl dvasinės kaimo degradacijos.
Prof. P. Vasinausko ir dr. D. Cesevičiaus moksliniai ryšiai, parašius tarpžinybinės komisijos ataskaitą, nesibaigė. Deja, dėl nuolatinio saugumo organų dėmesio jie nebuvo pastovūs ir vieši. Profesorius vieną judviejų bendrystės epizodą prisiminė knygoje „Domas Cesevičius“. Vieną 1965 m. birželio savaitę jiedu praleido Palangoje, mažame Lietuvos žemės ūkio akademijos vilos kambarėlyje. D. Cesevičius prisipažino, kad pajūryje vasarojąs retai ir niekada nėra išbuvęs ilgiau kaip penkias dienas. Jam čia nuobodu, neįdomu, o smagiau – su kaimo žmonėmis. Kasdien nuo vienuoliktos iki antros valandos abu eidavo į pliažą arba pušyną ir čia diskutuodavo prof. P. Vasinausko pasiūlyta tema „Urbanizacija ir žemės ūkio industrializacija“.
Prof. P. Vasinauskas atsiminė dar 1936 ar 1937 m. klausęs doc. D. Cesevičiaus paskaitų Vytauto Didžiojo universitete. Jis buvęs geriausias ekonomikos mokslų dėstytojas. Dabar Palangoje rytais būdavo nusiteikęs filosofiškai ir išdėstė tris išvadas:
1) kuo daugiau žinome, tuo daugiau atsiranda nežinomo;
2) kuo daugiau galime, tuo labiau išryškėja dar didesnis mūsų bejėgiškumas;
3) mes turime vis daugiau spręsti, ir vis daugiau lieka neišspręstų klausimų.
Tai toks mokslo likimas. Įžiebei švieselę, aplink ją pasidarė šviesiau, o toliau jos – dar tamsiau. Dar pirmąją savaitės dieną D. Cesevičius pasakė: „Aš esu žmogus be tikslų ir be programos.“
Prof. P. Vasinauskas norėjo pasitikslinti, ar teisingai manąs, kad į tuos rajonus, kurių žemės – prastos, reikia mažiau investuoti, o kurių geros – daugiau? D. Cesevičius nedelsdamas atsakė: kapitalą reikia dėti ten, kur didžiausias pelnas, kur daugiausia galima išplėtoti gamybą. Valstybė turi rasti kitų būdų prastose žemėse gyvenantiems žmonėms padėti. Tai – politikos reikalas. Tačiau kapitalinės investicijos daugiau kreiptinos į gerąsias žemes.
Kitas prof. P. Vasinausko klausimas:
Respublikos žemė melioruojama, kultūrinama. Tai gerai. Tačiau dirbama be sistemos: viename lauke akmenis aprenka, kitame griovius patvarko, bet niekas nepadaroma iki galo. Žemės kultūrinimo darbus reikėtų racionalizuoti: pradėti nuo pirmojo sėjomainos lauko ir jame padaryti viską, kas reikia: išrauti krūmus, išrinkti akmenis, kur reikia, pakalkinti, piktžoles išnaikinti, dirvas išlyginti, padaryti takus laikinam paviršiniam vandeniui nutekėti.
D. Cesevičius atsakė: teisingiau žemę kultūrinti atskirais laukais ir viską padaryti iki galo. Svarbiausia – bus lengviau kontroliuoti.
Ir paskutinis profesoriaus klausimas:
Kultūrinant pirmąjį sėjomainos lauką, geriausia būtų jame palikti juodą pūdymą. Tačiau mažiausiai 10 proc. žemės pirmais metais neduos derliaus. Tiesa, po to derlius bus dvigubas ar net trigubas. Ar ekonomiškai tikslinga taip daryti?
D. Cesevičius atsakė: tikslinga. Juodo pūdymo laikymas yra savotiška investicija. Kiekviena investicija tais pačiais metais neduoda pajamų. Bet jei pajamos yra garantuotos vėliau, investiciją reikia daryti.
Palangoje atsisveikinę, abu sutarė dar susitikti. Prof. P. Vasinauskui nerimą kėlė darbo organizavimo žemės ūkyje klausimai.
D. Cesevičius mirė nuo ūmaus širdies nepakankamumo Vilniuje 1986 m.
Literatūra:
1. Domas Cesevičius (1998). Parengė V. Lukoševičius ir M. Treinys. Vilnius: Margi raštai. 445 p.
2. Cesevičius D. (1995). Lietuvos ekonominė politika 1918–1940. Vilnius: Academija. 137 p.
3. Daugnora V. (1998). Kaimo vystymo strategų priešakyje. Iš: Profesorius Petras Vasinauskas. Sudarytojas A. J. Motuzas. Vilnius: Petro ofsetas. P. 86–98.
4. Treinys M. (1998). Įveikęs gyvenimo nuošalę. Iš: Domas Cesevičius. Parengė V. Lukoševičius ir M. Treinys. Vilnius: Margi raštai. P. 235–312.
5. Domas Cesevičius (Apie 1966–1967). Dar dėl kaimo gyvenviečių dydžio. Mašinraštis. Dotnuva–Vilnius. 5 p., išlikę tarp prof. M. Treinio surinktų spausdinių kopijų.
6. Vasinauskas P. (1998). Aštuonios dienos Palangoje su D. Cesevičiumi. Iš: Domas Cesevičius. Parengė V. Lukoševičius ir M. Treinys. Vilnius: Margi raštai. P. 407–411.
Tarp kaimo raidos strategų buvo ir ekonomistas Domas Cesevičius