Kas yra transhumanizmas?
Vieni futurologai teigia, kad transhumanizmas – XXI a. žmonijos gelbėjimosi mokslinė – technologinė idėja, atsiradusi kylant klimato kaitos ir ekologinių problemų grėsmėms. Kiti sako, kad tai yra pati pavojingiausia, žmoniją naikinanti idėja. Tokie prieštaringi vertinimai lydi šią mokslo kryptį, išryškėjusią prieš gerą pusę amžiaus. Žmonijoje ji kelia didžiules aistras. Tokius kraštutinius transhumanizmo vertinimus ir šiandien galima rasti įvairių kultūros, mokslo, technologijų, inžinerijos ir ypač fantastikos futurologų knygose, kino filmuose, visuomenės veikėjų pasisakymuose. Ir visa tai apibendrinus, tenka pripažinti – abi vertintojų grupės sako tiesą…
Išsamiausiai, ir ko gera, autoritetingiausiai informaciją apie transhumanizmą pateikia angliškoji Wikipedia: https://en.wikipedia.org/wiki/Transhumanism. Glaustą informaciją lietuviškai rasite: https://www.vle.lt/straipsnis/transhumanizmas. Naujausia samprata išdėstyta: https://lt.warbletoncouncil.org/transhumanismo-2821.
Mūsų laikmečio kultūrinės raidos aktualijų požiūriu transhumanizmas – tai XXI a. mokslo ir technologinis kultūrinis judėjimas, virstantis ideologija, siekiančia jau šiame šimtmetyje radikaliai, bioinžineriškai transformuoti žmonijos technologinį gyvenimą, jį suderinant su gyvosios gamtos biotechnologijomis, kryptingai modifikuojant, keičiant ne tik biologinę (genetinę) sampratą, bet ir pačią žmogaus sąvokos esmę. Toks apibendrinimas išplaukia iš požiūrio, kad prieš pusantro milijono metų žmogbeždžionei Homo erectus atradus ugnį ir, plėtojant ugnies technologijas, prasidėjo gana rizikinga žmonijos technologinė raida, kuri, kaip paaiškėjo XXI a., yra klystkelis.
Ar galite patikėti, kad biologas (genetikas, biochemikas, biofizikas, bioinžinierius) jau šiame šimtmetyje gali pakeisti ir galbūt pakeis, patobulins pasaulį ir net žmogaus biologinę rūšį? Naujame „Mokslo Lietuvos“ skyriuje aptarsime transhumanizmą įvairiais požiūriais, vertindami šios naujos ideologijos perspektyvas ir galimybes Lietuvai.
Transhumanizmo H+ kilmė
Transhumanizmo sąvoką pirmą kartą paminėjo Dantė Aligjeris veikale „Dieviškoji komedija“. Šiandienine prasme ją pradėjo vartoti biologas evoliucionistas, eugenikos propaguotojas J. S. Huxley savo publikacijose: „Nauji buteliai naujam vynui“ (1923), „Religija be apsireiškimo“ (1927) ir kt. Pagal J. S. Huxley publikacijas 1957-ieji metai pripažinti kaip oficiali transhumanizmo pradžia.
Transhumanizmo sąvoka Lietuvos žiniasklaidoje pasirodė tik 2008 m. Šią mokslo sritį suvokiame kaip biofiziką (bionika, kibernetika). 1962-aisiais bionika buvo suprantama kaip gyvybinių technologijų mėgdžiojimas inžinerinėje kūryboje. Kibernetiką, pagal matematiko Norbert Wienner apibrėžimą (1948), suvokiame kaip pamatinį (bazinį) mokslą apie valdymą ir valdomas organizuotas sistemas. Šiuo požiūriu informaciją suprantame, kaip žinias apie tai, kas vyksta gyvuosiuose organizmuose ir visuomenėje.
Dar neminint transhumanizmo sąvokos, Vilniaus universiteto rektorius, matematikas kibernetikas, mokslo strategas prof. Jonas Kubilius 1962 m. išsakė požiūrį, kad žmonijos (aišku, ir Lietuvos) mokslo ateitis yra ne fizikoje ir ne chemijoje, bet gyvybės biomoksluose, pastatytuose ant tiksliųjų mokslų pagrindo. Būdamas pažįstamas su Rusijos progresyviaisiais matematikais, inicijavusiais tada buržuaziniu pseudomokslu vadintos kibernetikos reabilitaciją 1956–1957 m., ir neklausydamas Maskvos valdžios draudimų, jis 1962 m. Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete įkūrė Biofizikos ir biochemijos katedrą šių krypčių specialistams ruošti. Jos vedėju paskirtas doc. A. Malachovskis, vadovaujantis biochemikams. Biofizikos kryptį kuravo fizikas, vyr. dėstytojas E. Naruševičius ir kompiuterių inžinieriai – asistentai D. Kirvelis, V. Vanagas, dėstytojas H. Vaitkevičius, neuromedikas, vyr. laborantas S. Bagdonas bei laborantas fizikas Z. Martūnas. Biofizikų mokslinių tyrimų ir studentų ugdymo kryptis buvo bionika.
Tiesiogiai apie transhumanizmą Lietuvos žiniasklaidoje pirmą kartą buvo paskelbta tik 2008 m. LRT.lt žurnalisto Manto Burneckio interviu su Oksfordo universiteto profesoriumi, filosofu ir vienu iš žymiausių transhumanizmo atstovų Nick Bostrom. Šis profesorius yra ir Žmonijos ateities instituto Oksfordo universitete steigėjas ir vadovas (žr. https://www.lrytas.lt/it/visata/2008/11/30/news/transhumanizmas-h-ar-h—5865414).
Biofizika transhumanistiniu požiūriu teigia, kad šiandien žinomų fizikos ir chemijos dėsnių gyvybei paaiškinti nepakanka. Gyvybes esmę suvokti padės atrasti nauji dėsniai. Biofizika plačiąja prasme yra mokslas apie biologines organizuotas sistemas, kurių esmė slypi ne tame, iš kokių atomų ir molekulių organizmai sudaryti, bet jų funkcinio informacinio organizavimosi principuose. Apie tai dar 1804 m. Vilniaus universitete dėstė prof. Andrius Sniadeckis, kuris paskelbė „Teoria jestestw organicznych“ – teorinę biologiją – sistemų biofiziką, kurios esmė slypi ypatingų gyvybinių (organizuojančių ir organinių) jėgų supratime. Organinė jėga – tai Gibso laisvoji cheminio ryšio energija, o organizuojančioji – kibernetikos informacija. „Konceptualiai vertinant, biologija virsta technologija, o fizikiniu požiūriu – technologija virsta biologija…”, – teigia W. Brian Arthur, 2009 m. išleistoje monografijoje „The Nature of Technology“. XX a. biofizika jau XXI a. virsta bioinžinerija ir turi tapti transhumanizmu.
Transhumanizmo idėjiniais pradininkais galima laikyti Georgijų Gamovą ir prof. Martyną Yčą, kurie, 1953–1956 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose išsiaiškinus bioląstelės DNR struktūrą, atskleidė šios dvigubos spiralės kiberinformacinę genetinę, kaip kriptografų procedūrų (kodavimo ir dekodavimo), funkcinę esmę ir pateikė ląstelių gamyklinių technologijų organizacines (technologines-inžinerines) analogijas. Nuo 2011–2012 m. transhumanizmo sąvoka Lietuvoje pradėjo rodytis plačiau, ir net kaip biofizika:
žr. http://www.technologijos.lt/n/zmoniu_pasaulis/redakcijos_akiratis/S-28962/straipsnis/Ateities-visuomene-transhumanizmas-ir-posthumanizmas
BIOFIZIKA: praeitis, dabartis, perspektyvos ir Lietuvos mokslų klasifikacija (2)
Humanitarų aplinkoje transhumanizmo problemas labai atsargiai palietė Audronė Žukauskaitė monografijoje „Nuo biopolitikos iki biofilosofijos“ (2016), Lilija Duoblienė ir Jūratė Baranova „Multimodalus posthumanistinis ugdymas“ (2018–2020). Transhumanistinis STEAM ugdymas paminėtas 2020–2021 m. Pirmąją humanitarinių mokslų daktaro disertaciją, skirtą transhumanizmo vertinimui, 2022 m. apgynė M. Markuckas. O šių metų birželio 20 d. Jogaila Vaitekaitis gina disertaciją „STEAM ugdymas Lietuvoje: posthumanizmo
perspektyva“.